Aistė: džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, kiek tik gali

Aistė: džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, kiek tik gali

Pokalbis: Karolina Dačkutė 
Nuotraukos iš asmeninio Aistės Štaraitės archyvo

Visai neseniai, artėjant šv. Kalėdoms, paskelbėme trečiąjį podkasto epizodą, kuriame su Mantu ir Jauniumi kalbėjomės apie širdies transplantaciją. Šiandien dalinamės Aistės, šiuo metu gyvenančios su dirbtine širdimi, istorija. Šį pokalbį galima skaityti įvairiai – ir kaip pasakojimą apie valią, tvirtybę ir viltį, ir kaip priminimą, jog meilės tiek sau, tiek kitiems niekada nebus per daug. Tačiau bene dažniausiai Aistės pasakojime nuskamba raginimas gyventi šia diena – juk niekada nežinai, kas bus rytoj, tad mėgautis gyvenimu vertėtų neatidėliojant.

Kodėl pasirinkai dalintis savo istorija? Koks tavo tikslas?

Kai prieš beveik ketverius metus man pirmą kartą diagnozavo širdies nepakankamumą, iš karto atsirado noras apie tai šnekėti, kad padėčiau jaunimui atpažinti simptomus. Pati negalėjau atpažinti, atrodo, tokių bereikšmių simptomų, kaip kosulys. Buvo ir dusulys, bet nežinojau, kas man yra. Ir nors negaliu sakyti, kad informacijos trūkumas man pakišo koją, bet pagrindinius tokių ligų simptomus tikrai reikia žinoti… Atrodė, kad dar pakankamai gerai jaučiausi.

Žmonės pripranta prie prastesnės savijautos ir po to galvoja, kad taip ir turi būti.

Pripranti… Neįsivaizduoju, kaip jaučiasi sveikas žmogus. Dabar man atrodo, kad esu sveika, būtiniausius dalykus galiu pasidaryti pati. Bet taip pat svarbu, kad keistųsi ir vertybės, nes dažnai būna, kad jos nuplaukia į šalį. Būti dabar ir džiaugtis, būti dėkingai už tai, ką turi, nes nežinai, kada kas gali pasikeisti. Žmonės pervertina gyvenimą, kaip angliškai sakoma, take it for granted. Galvoji, kad visada gyvensi, būsi sveikas, šeima bus aplinkui, žodžiu, viskas bus gerai. Bet vieną dieną gali taip nebebūti.

Gal žmonės mano, kad jiems jau tikrai taip niekada nenutiks?

Taip, ir kai kalbu dabar, žmonės jau klausosi. Jiems įdomu, jie po truputį pradeda galvoti kitaip. Aišku, nesidžiaugiu, kad tokiomis aplinkybėmis, bet jau galiu kalbėti, ir žmonės į šią informaciją žiūri pakankamai rimtai. Esu jiems gyvas pavyzdys – nors ir su dirbtine širdele laukiu transplantacijos, bet juk esu žmogus. Man ir pavalgyti reikia, ir su draugais susitikti (juokiasi). Esu normalus jaunas žmogus, ir gyvenimas tuo tikrai nesibaigia. Aišku, kai sergi, reikia labai prisižiūrėti maistą, fizinį aktyvumą, vaistus. Viskas turi būti taip, kaip sako gydytojai. Būtina jų klausyti.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur taip vyksta – žmonės nekreipia dėmesio tol, kol tai neatsitinka artimajam. Bet apie donorystę, apie širdies nepakankamumą reikia kalbėti.

O kaip tai atrodo buityje? Tikriausiai reikia pakrauti aparatą?

Kalbant apie aparatą, visur su savimi vežuosi baterijas. Pagrindinis energijos tiekimo modulis – 2–4 metrų ilgio laidas su dėžute (aparatas). Paprasčiausiai padedu jį ant spintelės, persijungiu nuo baterijų ir miegu su juo, o baterijas įdedu krauti į kitą aparatą.

Bet jei laidas išeina iš kūno, vadinasi, reikia labai prisižiūrėti.

Reikia maudytis duše, po tekančiu vandeniu. Baseiną, jūrą pamiršau, žaizdą persirišinėju pati. Išmokau, nėra labai sudėtinga. Esu efektyvus žmogus, seniau darydavau tris darbus vienu metu. Dabar paprasčiausiai niekur nebeskubu. Kam to reikia? Anksčiau viskas turėdavo būti laiku, pradėdavau stresuoti, jei matydavau, kad nespėju. Šiaip buityje nekyla kažkokių didesnių problemų. Pradėjau net šiek tiek sportuoti, juk fizinis krūvis reikalingas širdžiai. Aišku, nesiplėšau, vis tiek pavargstu. Ir nepatogu, kai reikia susilenkti. Jei būnu namie, nešioju tašytę, nes dabar viskas po drabužiais. Daugiau problemų nėra, neturiu kuo skųstis.

O ar reikia prižiūrėti mitybą? Ar negali ko nors valgyti?

Anksčiau, prieš operaciją, negalėdavau gerti skysčių, viskas buvo labai ribota. Jei skysčių būdavo per daug, širdelei pasidarydavo labai sunku dirbti, pradėdavau greičiau tinti, dusti ir kosėti. Dabar, po operacijos, priešingai – reikia kuo daugiau gerti. Dėl maisto nėra jokių apribojimų, tik reikia kontroliuoti vartojamą druskos kiekį, nes didesnis jos kiekis stabdo skysčių pasišalinimą. Svarbu, kad svoris neaugtų. Po operacijos turėjau tokį apetitą, kad net nemoku apsakyti. Atrodo, galėjau viską suvalgyti. Mano mama visada nerimaudavo, kad nevalgau. Po operacijos jau sakė nebegalinti manęs išmaitinti (juokiamės). Dabar turbūt jau atsistatė visi mineralai, kraujas geras, nebėra tokio poreikio.

Aistė "Raise the Red Flag" renginyje, rodo, kaip reikia džiaugtis ir mėgautis gyvenimu.

Prieš kiek laiko visa tai prasidėjo?

Man diagznozavo širdies nepakankamumą prieš beveik ketverius metus, 2016 m. kovo mėnesį. Tuo metu simptomus jau jaučiau porą mėnesių. Iš pradžių galvojau, kad peršalau, ir gėriau arbatas. Kosulys kuriam laikui nuslopdavo, paskui vėl atsirasdavo. Buvau nuėjusi pas gydytojus, pažiūrėjo, kokie simptomai, ir išrašė vaistus jiems gydyti bei patikino, kad čia nieko blogo. Patys negalvojo, kad taip gali būti. Pasilikau dar pusę metų Dubajuje. Vartojau vaistus, kuriuos žmonės, turintys rimtų širdies problemų, vartoja po infarkto. Bet kai išgirsti rimtą diagnozę, visada tikriniesi pas du tris specialistus iš kitų šalių. Tuo metu lankiausi pas geriausią Libano kardiologą, kuris patvirtino diagnozę. Ir kai po pusės metų jau galėjau keliauti, o tai buvo rizikinga, grįžau į Lietuvą. Tėtis pasakė, kad nuves pas geriausią kardiologą ir pastatys ant kojų. Mane nuvežė į Santariškes, pas dabartinę gydytoją, kuri dirba su širdies nepakankamumu, ir ji taip pat patvirtino diagnozę. Nustačius širdies nepakankamumą, yra didelė tikimybė, jog per penkerius metus žmogus mirs. Dvejus su puse metų su vaistų pagalba gyvenau normalų gyvenimą, bet viskas greitai pasikeitė. Kai grįžau (praeitais metais sunkiai susirgo tėtis), per dvi savaites man taip pablogėjo, kad vieną dieną, važiuodama lankyti tėčio, nuvažiavau į priimamąjį, ir manęs nebeišleido. Atlikę tyrimus, gydytojai nustatė, kad organizmas nebereaguoja į medikamentus ir širdies nepakankamumas intensyviai progresuoja. Iš karto pasakė, kad vienintelis gydymo būdas yra širdies transplantacija. Esant paskutinėje širdies nepakankamumo stadijoje ir norint išvengti transplantacijos, taikyti ir kiti gydymo būdai. Kai nepadėjo ir jie, buvau įrašyta į transplantacijos sąrašus, o kad galėčiau širdutės sulaukti ne ligoninėje, man implantavo dirbtinę širdį.

Kokie jausmai užplūdo, kai tai sužinojai?

Daug kas to klausia. Šiaip esu adekvatus žmogus, informaciją priimu, apgalvoju, ir tik po to sukyla emocijos. Tikrai nesu linkusi panikuoti ir sukelti dramą. Sunkiausia buvo visa tai pasakyti mamai, nes tuo metu jai buvo labai skaudu dėl tėčio. Viskas labai įdomiai susidėliojo, matyt, tuo metu tėtis man rūpėjo labiau nei aš pati. Taip, transplantacijos išsigandau. Nieko nežinojau apie ją, trūko paprasčiausios informacijos, bet keletas konsultacijų su kardiochirurgais nuramino ir suteikė vilties.

Ar įmanoma dirbtinės širdies atmetimo reakcija?

Įmanoma. Pats organizmas nelabai ją priima, bet prisitaiko. Bent jau mano gydytojai sakė, kad vyresniems žmonėms su dirbtine širdele lengviau, nes jų organizmas nėra toks aktyvus. O jaunas organizmas labai kovoja. Pooperacinis periodas šlykštus – negali valgyti, pastoviai vemi, tik vandens atsigeri, ir taip kokias porą savaičių. Aišku, priklauso nuo žmogaus. Man pagerėjo tik po mėnesio, kai mane perkėlė į reabilitaciją. Pasikeitė aplinka, maistas. Aišku, buvo blogai, nes tą pačią dieną, kai buvau perkelta, mirė tėtis. Bet tada pradėjau ir į lauką vaikščioti. Pradėjus vaikščioti, viskas pradėjo tvarkytis.

Reikia valios ir noro. Žmonės pasiekia tokių nuostabių dalykų, kai būna motyvuoti. Jei jau pasakei, kad to nori iš širdies, gyvenime gali pasiekti viską. Nesvarbu, kokios juokingos tos svajonės atrodys kitiems.

Kada buvai įrašyta į laukiančiųjų sąrašą?

Iš karto. Kai pirmą sykį Dubajuje nustatė diagnozę, apie transplantaciją su gydytoju dar nekalbėjome. Kadangi turėjau planų išvažiuoti gyventi į Torontą, tam, kad apsisaugoti, galvojome įdėti defibriliatorių. Tą procedūrą norėjau atlikti Dubajuje, bet pasikeitė visi planai, ir teko grįžti į Lietuvą. Po to mano situacija pablogėjo, ir buvo pasakyta, kad vienintelis gydymas yra transplantacija. Tam, kad sulaukčiau transplantacijos, teko įdėti dirbtinę širdį. Vidutinis širdelės laukimo laikas yra pusantrų–dveji metai. Man tiesiai šviesiai sakė, kad praktiškai nebūčiau išgyvenusi.

O kiek dabar laiko?

Šiuo metu su dirbtine širdele esu metus. Ją gauni sutikusi dėl transplantacijos ir pasirašiusi reikiamus dokumentus, tuomet dirbtinę širdį siūlo kaip laikiną išeitį.

Kaip vyksta kvietimas transplantacijai? Kai kviečia dėl inksto, dažniausiai dviems transplantacijoms kviečia šešis žmones. O kaip su širdimi?

Nežinau, kiek laiko duodama inkstams, bet širdelė gali išsilaikyti iki keturių valandų. Kiek žinau, yra bendra Lietuvos ir Europos sistema. Jei atsiranda donoras, jie žiūri pagal tyrimus ir atitikmenis – kraujo grupė, ūgis, svoris ir t.t. Viską kontroliuoja Nacionalinis transplantacijos biuras, jie ir gydytojai žino, kas būtų tinkamiausias recipientas pagal atitikimą. Jei yra galimybė keistis su užsieniu, tuomet siunčia tenai. O jei nusprendžiama persodinti širdį Lietuvoje, privalai per porą valandų atsidurti ligoninėje.

Vadinasi, turi būti visą laiką pasiekamas.

Taip, turi visada būti 100 proc. pasiekiamas. Negali išvažiuoti iš Lietuvos, visada esi susikrovusi daiktus. Šiuo metu esu sąrašuose, bet neaktyvi, nes mes, pasitarę su chirurgais, nusprendėme, kad visgi norisi šiek tiek prailginti gyvenimo trukmę. Gamintojas sako, kad su dirbtine širdele galima išgyventi iki dešimties metų. Lietuvoje žmogus yra ilgiausiai išgyvenęs ketverius metus, vadinasi, dvejus–trejus metus gyventi galima. Visgi yra žaizda, yra laidas, vadinasi, yra ir didelė infekcijų ar galimų sistemos sutrikimų rizika. Norisi kuo ilgiau išvaikščioti, kad prailginti gyvenimo trukmę. Tuomet gautųsi tie metai, kuriuos pravaikščiosiu su dirbtine širdele, plius dar apie dešimt metų po transplantacijos. Aišku, geriausiu atveju. Bet jaučiuosi pakankamai normaliai. Aišku, gal nepatogu, bet prieš galimybę gyventi tai visiškai nublanksta. Tik tiek, kad pooperacinis periodas sunkesnis, nes pati širdelė silpnesnė. Be to, vis dar veikia mano pačios dešinysis skilvelis, tad reikia labai prisižiūrėti. Laikas gali būti ir sąjungininkas, ir priešas.

Aistė Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos organizuotos "Raise the Red Flag
 akcijos metu, rodo, kaip reikia džiaugtis ir mėgautis gyvenimu.

Bet čia… tarsi skaičiavimas, kiek dar turi laiko.

Tokia tiesa, taip ir yra. Mes kalbame apie geriausią atvejį. Aišku, būna žmonių, kurie su transplantuota širdimi išgyvena ir dvidešimt metų. Po transplantacijos pavojingiausi pirmieji metai. Išgyvenamumas pirmaisiais metais yra 50 proc. Imunosupresantai ilgainiui slopina imuninę sistemą, tada laikui bėgant gali suaktyvėti vėžinės ląstelės, atsirasti infekcijų ar kitų ligų. Organizmas tampa daug pažeidžiamesnis. Ir ne tiek pats save riboji, kiek negali niekur išeiti, nes yra tikimybė, kad dėl vaistų nuslopinto imuniteto gali apsikrėsti gripu ar kitu virusu. Pavyzdžiui, kiti žmonės apie tai nepagalvoja, ir vaikšto peršalę. Bet kitiems tai gali būti mirtina, ir apie tai reikia garsiai kalbėti. Jei supranti, kad sergi, ir tai – gripas, privalai gydytis namie.

Dažnai žmonės galvoja, kad nieko čia tokio. Jie net nesusimąsto apie tai, kad nešioja tą bakteriją.

Taip, labai trūksta informacijos apie tai. Apie autobusus net nekalbu, prekybos centrai… Tai mirtina, žmogus gi gali numirti. Nežinau, kaip bus. Nelabai įsivaizduoju, koks bus gyvenimas po transplantacijos. Aišku, vienareikšmiškai tikiuosi geriausio. Labai svarbus nusistatymas. Jei galvosi, kad esi ligonis ir nieko negali, tik gulėti lovoje, tuomet nieko gero.

Esu sutikusi ir tokių žmonių, kurie, atrodo, tik ir kalba apie tai, kada organizmas atmes organą.

Bet juk ko lauki, tą ir pritrauki. Tai, ką matau, yra veiklos trūkumas. Kai pasižiūriu, kad žmonės turi tam laiko… Aišku, reikia labai daug dirbti su galva, būna, kad užklumpa mintys, bet susitvarkai. Supranti, kad negali nieko padaryti. Paklausi savęs poros klausimų ir gyveni toliau. Bet gal žmonėms reikia užuojautos? Gal trūksta dėmesio, supratimo iš kitų? Gal tam žmogui kažkas nepasisekė, pavyzdžiui, negavo norimo darbo, ir dabar nori paguodos?

Kai gyvenau Dubajuje, buvau sau pasakiusi, kad kai išsikraustysiu iš Dubajaus, būtinai pasidarysiu sau dovaną – iššoksiu su parašiutu virš palmių. Ir ką? Ta proga taip ir nepasitaikė, nes kai išvažiavau iš Dubajaus, jau buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas.

Klausiau pokalbio su tavimi laidoje „Bus visko“. Jame minėjai, kad vieną dieną supratai, jog privalai pati sau padėti.

Man psichologiškai buvo labai sunku. Dėl tokių asmeninių dalykų, t.y. ligos pasekmių, pavyzdžiui, negaliu susilaukti vaikų. Vienas dalykas, esu su dirbtine širdele – šiuo metu 100 proc. negalima, o po transplantacijos nepatariama, nors pasaulyje yra atvejų, kai mamos su transplantuota širdimi išnešiojo vaikelį, antras – krūvis, trečias – kūdikis paveldi visas ligas. Medikai man kategoriškai pasakė „ne“. Dabar neturiu širdies draugo, bet buvau susižadėjusi… Pradėjau galvoti, kas norės būti su manimi. Po operacijos buvau visiškai silpna, negalėjau net pasisukti ant šono. Įsivaizdavau visada tokia ir liksianti, kad man bus visuomet reikalinga slauga. Jei esu namie, būnu su mama, seserimi ar drauge. Visada kažkas būna su manimi, nes maža ką. Jautiesi priklausoma. Kai pradėjau tvarkytis, pasikeitė visas mąstymas. Pasikalbėjau su savo drauge, ir ji mane labai gražiai pastatė į vietą. Pasakė, kad turiu tai, ką jai parašiau, ir kad privalau pakeisti savo mąstymą. Žinojau tai, bet tuo nesivadovavau. Paskui pati sau pasakiau, kad gana čia verkti. Labai daug verkiau, nesugebėjau valdyti emocijų, ypač dėl vaistų. Padidėjęs nerimas buvo šalutinis antidepresantų poveikis. Tada pasikalbėjau su psichiatru, padidino vaistų dozę. Grįžusi namo, pajutau, kad vaistai pradėjo veikti. Manau, kad nuleisti rankas yra lengviausia, bet reikia toliau kabintis į gyvenimą, net ir su tokiomis problemomis.

Bet juk būna, žmogus pasižada nuo rytojaus sportuoti, tačiau ateina rytojus ir nieko… O kaip su mintimis? Pasakei sau, kad nuo rytojaus… Bet atsikeli, ir bloga. Kas tada?

Vis tiek verkdavau, bet tada pagaudavau save, kad ir vėl pradedu neigiamai galvoti. Tuomet pasiimdavau knygą ar įsijungdavau YouTube, kad atsitraukti nuo savo minčių. Kai mintys išsirutuliuoja, jų nebepagausi. Tam reikia daug pastangų, daug darbo su savimi. Turi labai save prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip ir su mityba ar sportu. Reikia valios ir noro. Žmonės pasiekia tokių nuostabių dalykų, kai būna motyvuoti. Jei jau pasakei, kad to nori iš širdies, gyvenime gali pasiekti viską. Nesvarbu, kokios juokingos tos svajonės atrodys kitiems. Bet kai nori tik šiek tiek, tuomet nesigauna.

O kaip Tu dabar žvelgi į ateitį, kaip ją kuri? Ar galvoji, kiek laiko turi iki transplantacijos ir pan.?

Visada buvau įsitikinusi, kad gyvename tik kartą. Ir tie patarimai iš vyresnės kartos žmonių, kad gal nustok… Dabar galvoju, kokia patenkinta esu. Nieko nenorėčiau keisti savo praeityje, gal tik dar labiau eičiau iš proto, nei ėjau. Tikrai labai daug keliavau, mokiausi ir bendravau su žmonėmis. Reikia vienareikšmiškai džiaugtis gyvenimu ir naudotis proga. Kai gyvenau Dubajuje, buvau sau pasakiusi, kad kai išsikraustysiu iš Dubajaus, būtinai pasidarysiu sau dovaną – iššoksiu su parašiutu virš palmių. Ir ką? Ta proga taip ir nepasitaikė, nes kai išvažiavau iš Dubajaus, jau buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas. Tikiuosi, kad po transplantacijos galėsiu, bet neaišku, kaip į tai sureaguos gydytojai (juokiamės). Tas atidėliojimas… Jei nori nusipirkti suknelę, pirk. Reikia gyventi, nes jei būčiau dirbusi 18 valandų per parą, turėčiau milijoną banke, bet nebūčiau nieko mačiusi, neturėčiau draugų ir nebūčiau laiminga. Turbūt tuos pinigus paaukočiau sergantiems ir eičiau laimės ieškoti. Aišku, reikia dirbti ir užsidirbti, bet tai neturi būti tikslas savaime.

Aistė skaito pranešimą apie širdies nepakankamumą tarptautinėje konferencijoje ir demonstruoja, kaip džiaugtis ir mėgautis gyvenimu.

Kaip atsitiko, kad esi Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos prezidentė? Kokia istorija slypi čia?

Čia viena iš tų istorijų, kai nieko nedarai, ir viskas ateina (juokiasi). Nuo pat pradžių norėjau apsiimti švietėjiška veikla, įsteigti fondus ir pan., bet neturėjau tam įrankių. Bijojau, kad žmonės galvos, „ai, čia viena iš tų sergančiųjų“. Dabar, kai keletą kartų vos nemiriau, ir dar laukia transplantacija, turiu dirbtinę širdelę, jaučiuosi galinti apie tai kalbėti. Mane rekomendavo asociacijos steigėjams, jie pagalvojo, kad būčiau gera kandidatė į vadovės pareigas, ir išrinko mane. O kaip toliau viskas rutuliosis, bus matyti. Man viskas nauja – nauji potyriai, įstatyminiai dalykai, renginiai.

O kaip dabar su keliavimu?

Gerai, nes šiuo metu nesu aktyvi sąrašuose.  Dabar leido mėgautis gyvenimu, kiek tik galiu.

Kuriam laikui čia taip?

Priklausys nuo aparato būklės, infekcijų, mano pačios savijautos. Jei matysim, kad atsiranda kažkokios problemos, kurių neturėtų būti, tada jau perkels į skubiuosius sąrašus ar teks pagulėti ligonėje. Tačiau apie tai negalvoju. Su keliavimu viskas gerai, netrukus bus pirmoji mano tarptautinė kelionė į Airiją su Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacija. Bus labai įdomių žmonių, gydytojų, asociacijų, daugybė teigiamos informacijos. Man pačiai trūksta patarimų, kaip didinti žinomumą, visą tą awareness, kaip sudominti žmones. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur taip vyksta – žmonės nekreipia dėmesio tol, kol tai neatsitinka artimajam. Bet apie donorystę, apie širdies nepakankamumą reikia kalbėti.

Žmonės dažnai pamiršta, kad mylėti galime ne tik kitą žmogų. Pirmiausia turi būti meilė sau. Mylėti save, savo organus, kūną, būdą, savybes ir t.t. Šie dalykai labai svarbūs kiekvienos dienos žingsniuose.

Kokios mintys palaikė visą tą laiką?

Labai dažnai sakau, kad viskas bus gerai, nes bet kuriuo atveju viskas vis tiek būna gerai. Tų minčių yra daug, nes dirbu su mindfulness. Turiu nemažai pasakymų. Vienas tokių yra havajiečių frazė, kurią pasiėmiau iš vienos labai geros draugės. Tai – papračiausias žodžių darinys, bet man ir mano draugei tai padėjo. I love you – I am sorry – Please forgive me – Thank you. Ir viskas. Sakai, ir tai iš tikrųjų daro stebuklus… Net moksliškai ištirta, kad tai keičia viską, nes dėkoji ir prašai atleidimo, išreiški meilę sau ir kitiems. Žmonės dažnai pamiršta, kad mylėti galime ne tik kitą žmogų. Pirmiausia turi būti meilė sau. Mylėti save, savo organus, kūną, būdą, savybes ir t.t. Šie dalykai labai svarbūs kiekvienos dienos žingsniuose.

Bet aš pastebėjau, kad žmonės, kurie yra patyrę kažką sunkaus, jei tik susitvarko su savo emocijomis, yra pozityvumo bombos.

Bet mes visi tokie esame. Čia ne dėl to, kad aš kitokia. Jeigu moki tai paliesti ir atrakinti, gauni tai. Ir labai gaila, kad mes tai suprantame tik per sunkias patirtis. Man atrodo, kad labai pasikeitė mano požiūris, vertybės. Atsirado dėkingumas, kad esu tuo metu, toje vietoje ir su tais žmonėmis. Buvimas su šeima… Aš dešimt metų gyvenau ne Lietuvoje, todėl su šeima praleisdavau labai mažai laiko. Dabar man būti su šeima yra didžiausias kaifas. Šie dalykai pasikeičia automatiškai – iš karto matai, kur verta leisti laiką, o kur ne. Jei savo istorija teigiamai paveiksiu bent vieną žmogų, mano tikslas jau bus pasiektas. Sulaukiu daug nuoširdžių žinučių. Tikiuosi, kad įvyks pozityvių pasikeitimų tų žmonių gyvenimuose, nebus taip, kad pasiklausė ir pagalvojo, vargšė.

Aš irgi labai džiaugiuosi, kai žmonės mums parašo, kad pasidarė donoro kortelę, ar kad įgarsiname jų mintis, kad gali susitapatinti ar būna įkvėpti. Tokie dalykai atrodo labai paprasti, bet yra labai svarbūs.

Taip, kai Naujųjų metų išvakarėse pirmą kartą papostinau tekstą Instagrame, ši žinia visiems buvo kaip iš giedro dangaus. Kitiems buvo wow, kiek čia daug. Ir po to gavau žinučių, kaip jie pasidarė donoro korteles. Niekada negali žinoti, kam tai nutiks.

Pabaigoje dar noriu paklausti – ką reikėtų žinoti žmogui, kuriam diagnozavo širdies nepakankamumą? Arba tam, kuris turi problemų ar žino, kad giminėje jau buvo tokių problemų?

Pagal tarptautinę kampaniją Raise the Red Flag, jei žinome, kad mūsų šeimoje būta širdies nepakankamumo ar širdies ydų, būtina tikrintis pas gydytojus. Nelaukti, kol mums kažkas pasakys, kad jau metas tikrintis, o nueiti pas šeimos gydytoją ir paklausti, ar yra tikimybė, kad galiu sirgti širdies nepakankamumu.  Tada daromi specialūs tyrimai arba išrašomas siuntimas pas kardiologus.

Aistė demonstruoja, kaip reikia džiaugtis ir mėgautis gyvenimu.

Kas svarbiausia kraujo tyrime?

Vienas iš rodiklių, rodančių širdies nepakankamumo lygį, vadinamas BNP. Nepasakysiu, kaip jis verčiamas, tačiau šis tyrimas yra labai svarbus. Jį atlieka tik kardiologai. Dabar siekiame, kad ir šeimos gydytojai galėtų atlikti tą kraujo tyrimą, nes jis yra labai specifinis. Jei kyla įtarimų, negalima laukti, nes nėra ko. Liūdniausia, kad vyrai laukia ilgiau nei moterys, ir juos sunkiau užrašyti pas gydytojus. Reikia nebūti abejingiems ir klausyti savo kūno, jei kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Aišku, perdėtai jaudintis dėl kiekvieno menkniekio irgi nereikia, čia kita medalio pusė. Po to ir eilės pas gydytojus užsitęsia. Bet jei kūnas jau siunčia signalus, ignoruoti negalima. Gal kažkokie požymiai ir būna, bet mes juos nuvejame. Pavyzdžiui, ir aš galvojau, kad mane perpūtė, nes atrodė, kad jaučiuosi normaliai. Kai nuėjau pas gydytoją Dubajuje, pradėjęs mane tikrinti, šis pasakė, kad neatrodau kaip sergantis žmogus. Atsiradus širdies nepakankamumui, priaugau dešimt kilogramų skysčių. Jie iš karto žiūri į kojas, nes jos tinsta. Kitiems skysčiai pasiskirsto po kūną, dar kitiems renkasi plaučiuose. Kai širdies nepakankamumas pasiekia paskutines stadijas, skysčiai pradeda kauptis pilve. Man jau viskas į pilvą ėjo. Rekomenduočiau domėtis, jei šeimoje būta ligų. Juk kai būna pirminės vėžio stadijos, irgi dažnai numojama ranka. Gydytojai Dubajuje buvo tikrai nuostabūs, viską išaiškino, labai mane prižiūrėjo. Kiekvieno sveiko žmogaus išmetimo frakcija yra nuo 60 iki 80, o mano buvo tik 15. Žemiau 20 jau yra kritinė būsena. Aš ir dabar su tiek vaikštau. O kitam 15 jau būtų blogai. Pripranti prie simptomų. Gydytojai stebisi, kad vaikštau, o atrodau kaip sveikas žmogus. Tokie du nesuderinami dalykai.

Bet nėra aiškios priežasties, kodėl taip nutiko?

Mano atveju gydytojai tyrė genetiką, bet jos spektras labai platus, tad jokio aiškaus atsakymo, kad čia genetika, nebuvo. Pasakė, kad man paprasčiausiai nepasisekė. Dabar nuolat bendrauju su chirurgais, gydytojais, skambinu, jei man blogai. Mane pamatę, iš karto teiraujasi. Tai jau yra bendradarbiavimas, nėra taip, kad kartą atėjau, ir penkis metus manęs nebemato. Lietuvoje gydytojai labai apsikrovę, dirba per kelias vietas, nesuprantu, kaip jie tai paneša – tiek fiziškai, tiek emociškai jų darbas yra labai sunkus. Man jie iš tikrųjų yra kaip dievai. Tiek žmonių išgelbėja per dieną, ir ką gauna? Mažai pagarbos, nors tikrai yra tokių žmonių, kurie skambina, dėkoja. Aišku, ir pačiai norisi kažkaip atsidėkoti, kad ir dėžę saldainių atnešti. Bet kartu baisu dėl kyšininkavimo, ar ir ta dėžė gydytojams yra legalu. O jie gelbsti gyvybes, taip stengiasi dėl tavęs ir kitų.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/

atgal į viršų