„ir nutiko tai“: apie prasmę kurti ir dalintis istorijomis

„ir nutiko tai“: apie prasmę kurti ir dalintis istorijomis

Pokalbis: Karolina Dačkutė 
Fotografė: Jūratė Ivanauskaitė-Valantinė
Vizažistė: Austėja Marija Jaščaninaitė 
Dizainas: Austėja Šeputė

Šį kartą interviu bus kiek kitoks… su mūsų komanda. Apie tai, kaip man kilo mintis, kokia mano pačios istorija, galima paskaityti čia, tuo tarpu šį kartą noriu, kad artimiau susipažintumėte su žmonėmis, kurie kartu kuria šį socialinį projektą. Labai vertinu kiekvieną komandos narį, nes jis ne tik atiduoda savo širdį, bet ir skiria savo laiką, prisidėdamas prie projekto, skatinančio sąmoningesnį požiūrį į organų donorystę. Projekto, kuris kartais nėra lengvas dėl pačios temos, bet kiekvienam iš mūsų, tikiu, suteikia prasmės jausmą. Manau, šie žmonės dar kartą leidžia suvokti, kad viskas visuomet sukasi apie mus, žmones, ir mūsų vienų kitiems pasakojamas istorijas. Ir net jei iš pirmo žvilgsnio mūsų patirtys skiriasi, dažniausiai jose atrasime bendrų taškų.

Karolina Dačkutė: Kuo jums svarbus šis projektas? Kodėl įsitraukėte?

Jūratė Ivanauskaitė-Valantinė: Svarbus žmonių pasidalintomis istorijomis, išgyvenimais. Įdomu prisidėti prie socialinio projekto gimimo, jaučiau, kad pati daug nežinau šia tema, nors ji yra labai svarbi. Manau, kad tokių kaip aš yra ir daugiau. Svarbu kalbėti apie organų donorystę, tad šiuo atveju pasakoju istorijas vaizdais.

Austėja: Kiekvienam žmogui svarbu susitapatinti su donorystės idėja. Tai nėra lengva, bet tik taip ši idėja gali būti tinkamai suprasta.

Austėja Marija Jaščaninaitė: Gyvenime visuomet vadovaujuosi taisykle, kad visos progos, kurias gauname, yra ne šiaip sau, todėl esu pažadėjusi sau niekuomet jų nepraleisti. Kai man paskambino Jūratė ir papasakojo apie projektą, pagalvojau, kad būtų labai įdomu jame sudalyvauti, nes niekada neteko susidurti su organų donoryste. Iš pradžių mane vedė smalsumas ir noras praplėsti akiratį, bet prasidėjus projektui, susipažinusi su komanda ir projekto dalyviais, buvau sužavėta jų asmenybių ir pozityvumo, kuris įkvepia mane bei skatina į gyvenimą ir save pažvelgti kitomis akimis.

Austėja Šeputė: Į šį projektą įsitraukiau, nes tikiu pačia donorystės idėja ir suprantu jos svorį. Savo tėčio netekau jam belaukiant širdies donoro. Jam tebuvo 52-ieji.

Aistis Žekevičius: „ir nutiko tai“ man svarbus tiek dėl pačios organų donorystės temos (visuomenėje vis dar apstu mitų ir baimių), tiek dėl pasirinkto kalbėjimo tono. Čia nekalbama apie sergančius žmones kaip apie gailesčio ir užuojautos ištroškusius vargšelius. Kita vertus, nesiūlomas ir saldus sintetinis pozityvukas, maždaug „Tikėk, daryk, ir visos problemos išsispręs“. Iki šiol internetinėje erdvėje labai trūko nuoširdžių pokalbių organų donorystės tema ir dalijimosi nepagražinta patirtimi. Juk ne visi drįsta įsijungti į sergančiųjų organizacijų veiklą, ne visiems to ir reikia, kiekvienas atvejis būna unikalus. O čia bet kas gali suvesti interneto adresą, ir akimirksniu susipažinti su panašias patirtis išgyvenusiais žmonėmis.

Komanda, kurianti projektą, skatinantį sąmoningesnį požiūrį į organų donorystę
Nuotraukoje iš kairės: Jūratė, Austėja, Karolina, Austėja Marija, Aistis

Karolina: Man taip pat labai patinka, kad bet kurią minutę gali perskaityti tikras istorijas. Nesvarbu, kur esi – ligoninėje ar darbe, daraisi dializę ar guli po palme kokiose Bahamose. Istorijos, kurios dažniausiai vyksta už uždarų durų, dabar gali tave pasiekti. Ir galbūt bent truputį gali pasijausti ne toks vienišas ar sužinoti sau svarbių dalykų. Giliai viduje tikiu, kad daugės žmonių, kurie perskaitę istorijas pakeis požiūrį į organų donorystę, supratę, kad mitai neturi nieko bendro su realybe. Visgi noriu grįžti prie klausimų. Austėja, tavo santykis su donoryste labai artimas. Pati esi sukūrusi projektą „Koks Tavo planas B?“. Koks buvo jausmas, kai kūrei savo projektą? Koks jausmas dabar, kai prisijungei prie „ir nutiko tai“ komandos? Ar dabar donorystės idėją jauti kitaip?

Austėja: Kurdama savo projektą turėjau itin asmeninį santykį su savo darbu. Tai buvo tam tikras mano patirties išgyvenimas. Tada jaučiau norą kalbėti apie tai, savo projektu pasiekti žmones. Prisijungimas prie „ir nutiko tai“ komandos – kaip tęsinys to, ką dariau. Tik dabar labiau jaučiu norą padėti kitiems su jų išgyvenimais – tai yra jau tavo ir Aisčio. Džiaugiuosi, kad tai įsigyvendina. Mano pačios požiūris į donorystės idėją nepasikeitė, galiu tik pridurti, kad kiekvienam žmogui svarbu susitapatinti su ja. Tai nėra lengva, bet tik taip ši idėja gali būti tinkamai suprasta.

Austėja Marija: Sužinojusi apie donorystę ir supratusi, kaip viskas vyksta, susimąsčiau, kad niekada negalime pasiruošti tam, kad galbūt kažkam kitam vieną dieną galėsime išgelbėti gyvybę, todėl svarbu kalbėti apie tai su šeima ir pasidalinti savo asmeniniu požiūriu.

Karolina: O ar keitėsi jūsų nuomonė apie organų donorystę? Gal net yra prieš ir po istorija?

Aistis: Sakyčiau, ne prieš ir po „ir nutiko tai“, o prieš sužinant apie savo inkstų nepakankamumą, ir po. Pats niekada neturėjau jokių stereotipų apie organų donorystę, tiesą sakant, man tai buvo visiška terra incognita. Supratus, kad ši tema neišvengiamai liečia ir mane, teko perskaityti daugybę medžiagos ir išsamiai su ja susipažinti.

Austėja Marija: Pabendravusi su dalyviais pamačiau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems teko susidurti su organų donoryste. Mane tai paskatino kitaip pažvelgti į viską ir pergalvoti, kaip į tai žiūriu pati. Manau, daugelis mūsų tikrai nesusimąsto apie donorystę. Kai viskas klostosi gerai, negalvojame, kaip jaučiasi žmonės, kurie su ja susiduria. Sužinojusi apie donorystę ir supratusi, kaip viskas vyksta, susimąsčiau, kad niekada negalime pasiruošti tam, kad galbūt kažkam kitam vieną dieną galėsime išgelbėti gyvybę, todėl svarbu kalbėti apie tai su šeima ir pasidalinti savo asmeniniu požiūriu. Tai mane pačią paskatino daugiau padiskutuoti šia tema su savo šeima. Pabendravusi su žmonėmis, kurie jau yra gavę arba dar laukia donoro, sužinojau, kokios mintys sukosi jų galvoje, kas juos gąsdino ir kaip pasikeitė jų gyvenimas. Manau, visa tai man pačiai davė daug išminties ir leido kitaip pažvelgti į donorystę ir patį gyvenimą.

Jūratė: Mano požiūris iš esmės nesikeitė, bet dabar žinau kur kas daugiau, tad nuomonė tik sutvirtėjo.

Jūratė: Manau, dauguma žmonių kažką žino apie organų donorystę, tačiau dažnas, kurio paties ar jo artimųjų nepaliečia šis klausimas, neretai žino tik paviršinius dalykus, o dar dažniau mitus.

Karolina: Jūrate, tu įprastai fotografuoji komercinius produktus, o čia yra žmonių fotografija su visa istorija. Ar keičia patį fotografavimo procesą tų žmonių istorijos žinojimas?

Jūratė: Taip, aš kasdien dirbu su komercine fotografija, kuri dažnai būna gražinama pikselių tikslumu. Šis atvejis kitoks –  čia mano modeliai su nepagražintomis gyvenimo istorijomis. Tačiau šie žmonės gyvena nuostabius gyvenimus, pripildytus tikėjimo, optimizmo ir kiekvienas jų turi savo kasdienybės žėručius, kuriais pasidalino su manimi. Tad liko tik pasimėgauti mažais jų ritualais, fiksuoti juos užsiimančius mėgstama veikla. Pats procesas buvo kiek labiau nenuspėjamas nei dirbant studijoje.

Karolina: O kodėl jums atrodo svarbu skleisti pačią donorystės idėją?

Jūratė: Manau, dauguma žmonių kažką žino apie organų donorystę, tačiau dažnas, kurio paties ar jo artimųjų nepaliečia šis klausimas, neretai žino tik paviršinius dalykus, o dar dažniau mitus. Tad svarbu pasakoti tikras, išgyventas istorijas, kurios supažindintų su organų donoryste, kad kiekvienas galėtume sąmoningai priimti sprendimus.

Aistis: Todėl, kad švietimas ir informacijos sklaida yra vienintelis būdas įtikinti donorystės priešininkus bei įrodyti, kad jų būgštavimai yra nepagrįsti.

Austėja: Galbūt šis projektas pakeis nors vieno žmogaus gyvenimą laimingo scenarijaus linkme.

Austėja Marija: Manau, kad daugelis, kaip ir aš, nesusimąsto apie donorystę, kol netenka patiems kažkokiu būdu su ja susidurti, o žinojimas yra pirmas žingsnis į savo paties požiūrio suvokimą. Galimybė artimiau susipažinti su žmonėmis, kurie gali ir nori apie tai kalbėti, tikrai praplečia suvokimą ne tik iš sausų faktų, bet ir iš labai gyvos žmogiškos patirties pusės. Manau, kad tikram abipusiam supratimui svarbi žmogiška energija, o šis projektas išskirtinis būtent tuo.

Aistis: Rimtos sveikatos problemos nėra priežastis nustoti švęsti gyvenimą.

Karolina: Austėja, kiekvienas žmogus prieš fotosesiją nemažai laiko praleido su tavimi. Kai kuriems tai buvo pirma profesionalaus makiažo patirtis. Man įdomu, ar pastebėjai vidinį tų žmonių pokytį prieš ir po makiažo? Ar nugrimuoti dalyviai jaučia save kitaip? Ar keičiasi jų požiūris į save?

Austėja Marija: Manau, kad vizažisto profesija yra labai intymi. Buvimas su žmogumi taip arti pakankamai ilgą laiką negali nesuartinti. Tai pirmas žmogaus potyris prieš išėjimą į sceną, ir jis yra be galo svarbus tolimesnei būsenai, todėl visuomet stengiuosi kuo geriau pažinti kiekvieną ir pajusti, kas padeda jaustis jaukiai ir maloniai. Grožio supratimas yra labai abstraktus, visi turime mažų dalykų, kuriuos dėl savo asmeninių įsitikimų norime pakeisti ar paslėpti, todėl stengiausi kiekvieną paruošti taip, kad jis ar ji jaustųsi geriausiai. Įgijusi daugiau patirties, pradėjau matyti grožį kiekviename iš mūsų ir manau, kad nuoširdi meilė ir noras, kad kitas pasijustų gerai, yra pati svarbiausia makiažo dalis. Manau, kad kiekvienas po pasiruošimo pasijautė bent truputį geriau ir drąsiau prieš pradėdamas fotografuotis, o kas būtent padėjo taip pasijausti, turbūt nėra taip jau svarbu.

Karolina: Kokia istorija ar įvykis, nutikęs šio projekto metu, jums buvo pats įsimintiniausias?

Austėja Marija: Fotosesija su Vida ir Dariumi, kai ankstyvą pavasarį, penktadienio rytą, išsiruošėme į žygį. Pamenu, kad buvo šalta ir susukusi dalyvius į pleduką, styrant rankoms, stengiausi juos kuo greičiau pagrimuoti. Greitai susiruošę, patraukėme į žygį. Skaisčiai švietė saulė, vietomis dar buvo ledo, tačiau tai netrukdė jiems greitai žygiuoti priekyje. Man, retai užsiimančiai tokia veikla, buvo tikrai nelengva juos pasivyti. Tas rytas man buvo visiškai kitoks, ir toks malonus mūsų pasivaikščiojimas bei pokalbiai man suteikė šildančio tyro džiaugsmo. Po tokio potyrio visiems pasakojau, kaip tą rytą pradėjau žygiu ir mąsčiau, kokie mums yra svarbūs gyvenime pirmieji kartai. Manau, šis prisiminimas dar ilgai išliks ryškus mano atmintyje.

Austėja: Vida ir Darius turi nuostabią dovaną – tai stiprus jų tarpusavio santykis. Jų istorija mane palietė labiausiai, ji privertė nuoširdžiai žavėtis gyvąja donoryste, bet kartu ir skaudžiai liūdėti. [Lietuvoje gyvoji donorystė galima paaukojant inkstą arba dalį kepenų savo artimam žmogui – aut. past.] Kad ir kaip norėjau nors gabalėlį savo širdies duoti tėčiui, tai nėra įmanoma.

Karolina: Projekto dalyviai nepagražina savo istorijų, tačiau parodo, kad jos nėra lemiamas veiksnys jų vidinei būsenai.

Aistis: Kelionė į Mažeikius ir pažintis su Danguole ir Liana. Ko gero, jos buvo vienos pirmųjų, parodžiusių, kad rimtos sveikatos problemos nėra priežastis nustoti švęsti gyvenimą. Pats taip pat niekada per daug pesimistiškai į visa tai nežiūrėjau, bet kai pamatai žmones, savo pavyzdžiu rodančius, kad viskas priklauso nuo pasirinkto požiūrio kampo, supranti, kad viskas yra tavo ir tiktai tavo rankose.

Jūratė: Optimizmo dozės kiekvieno susipažinimo, susitikimo su projekto dalyviais metu – jie yra tikri užtaisai!

Karolina: Man kartais kiek baisu, kad taip netyčia mums pavyksta viską rodyti per pozityvią prizmę. Niekada nebuvo tokio tikslo. Tačiau iš tiesų, kai susitinki su būsimais dalyviais, supranti, kad jie, kaip sako Jūratė, yra tikri optimizmo užtaisai. Jie nepagražina savo istorijų, tačiau parodo, kad jos nėra lemiamas veiksnys jų vidinei būsenai. Aisti, tu šioje temoje gyveni labiausiai iš mūsų ir kartu kuri šį projektą, tad natūraliai šios temos tavo gyvenime yra dar daugiau. Ar nepavargsti? Kas Tave labiausiai motyvuoja toliau domėtis šia tema?

Aistis: Be abejo, pavargstu. Labiausiai turbūt motyvuoja žinojimas, kad egzistuoja tam tikra auditorija, kuriai rūpi tai, ką mes kuriame. Galbūt kažkam tas perskaitytas interviu ar dalis jo pakels nuotaiką visai dienai ir įpūs žemiškos stiprybės. Galbūt kitas žmogus perskaitys straipsnį, ir dar kartą permąstys savo poziciją organų donorystės klausimu. Net jeigu pomirtinis pasaulis ir egzistuoja, būtų naivu tikėtis, kad laikinų mūsų kūnų ir jų dalių mums dar prireiks kitame gyvenime.

Jei kuri iliustracijas, fotografuoji, rašai tekstus, dirbi su garso įrašais ar tiesiog nuoširdžiai domiesi donorystės tema ir norėtum prisijungti prie „ir nutiko tai“ komandos, labai laukiame tavo žinutės el. paštu karolina@irnutikotai.lt.

atgal į viršų