Austėja: manau, pasijusti laisvu mirties temoje yra vertybė

Austėja: manau, pasijusti laisvu mirties temoje yra vertybė

Pokalbis: Karolina Dačkutė 
Fotografė: Jūratė Ivanauskaitė-Valantinė 
Vizažistė: Austėja Marija Jaščaninaitė 

Austėjos istoriją pirmą kartą išgirdau, kai ji pristatė savo projektą „Koks Tavo planas B?“. Tuomet ir man kilo idėja sukurti projektą apie organų donorystę. Dabar abi prisidedame prie to, kad „ir nutiko tai“ augtų ir pasiektų žmonių širdis bei ausis. Dizainas, logotipas, spalvų parinkimas, visi vizualiniai sprendimai yra nuostabaus Austėjos darbo rezultatas. Prisipažinsiu, iš pradžių buvo kiek keista kalbėti apie donorystę ir mūsų patirtis, kai, atrodo, tiek kartų jas esame aptarusios ir prieš, ir po projekto pristatymo, visgi mūsų kalba pakrypo apie sąmoningumą ir mirtį, dvi temas, kurias sieja donorystė. Šie metai mums abiems buvo ir stebuklingi, ir pilni sunkių išbandymų. Neatsižaviu Austėjos ramybe, labai linkiu ir jums tai patirti.

Kada pirmą kartą sužinojai apie organų donorystę? Ar tai buvo susiję su tėčiu, ar jau anksčiau buvai su ja susidūrusi?

Gal pirmą kartą išgirdau iš filmų. Bet greičiausiai tada, kai jau žinojom, kad reikės. Nors tai, kad reikės širdies, nebuvo nesuvokiama naujiena.  

Pamenu, kad pirmą kartą atkreipiau dėmesį į donorystę pamačiusi lauko reklamą „Kol lauki priedainio, kažkas laukia inksto“. Mane ji tuo metu tikrai paveikė.

Man ji irgi įstrigo, bet aš pirma pamačiau stendą su kokteiliu. Ten buvo pavaizduota širdis ir du iš jos išlindę vamzdeliai. „Kol lauki penktadienio, kažkas laukia širdies donoro“. Įsiminiau ją, nes mano tėtis tuo metu kaip tik laukė širdies. Tai buvo labai laiku pamatyta reklama. Ir galvojau, ar yra žmonių, kurie supranta šią reklamą taip, kaip aš, ar ne? Tikrai buvau girdėjusi apie donorystę ir anksčiau. Bet tą reklamą įsidėmėjau, nes ji man buvo aktuali.

Tau turėjo labai surezonuoti.

Taip, taip, galvojau, kokia gera žinutė! Nežinau, ar būčiau taip pat praėjusi pro lauko stendą penkiais metais anksčiau. Gal taip ir yra, kad reklamomis mėgini pasiekti kiekvieną žmogų, bet ne kiekvienas įsileidžia. Kai kurie atsimena tik tai, kas jiems svarbu. Panašiai yra ir su reklamų žinutėmis. Kam nereikia, tas ir neįsimena, gali nepastebėti net ryškiausio plakato.

Pirma pamačiau stendą su kokteiliu. Ten buvo pavaizduota širdis ir du iš jos išlindę vamzdeliai. „Kol lauki penktadienio, kažkas laukia širdies donoro“. Įsiminiau ją, nes mano tėtis tuo metu kaip tik laukė širdies. Tai buvo labai laiku pamatyta reklama. Galvojau, ar yra žmonių, kurie supranta šią reklamą taip, kaip aš, ar ne?

Gal gali trumpai papasakoti savo istoriją? Kaip viskas prasidėjo?

Mano tėtis turėjo širdies ydą. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Ar tai buvo įgimta, ar paveikė kokia liga, bet taip buvo nuo vaikystės. Net neatsimenu tos akimirkos, kai sužinojau apie tai. Ryškiausias įsisąmoninimas įvyko tuomet, kai jam įdėjo širdies stimuliatorių, ir tas aparačiukas tiksėdavo jo viduje kaip koks laikrodis.

Ir galėdavai jį girdėti?

Būdama šalia, girdėdavau. Bet jokio šoko nebuvo, tiesiog gyvenai su tuo. Labai sunku tai apibūdinti, nes liga ir jos progresavimas visada buvo šalia. Tiesiog priimdavai, kad taip jau yra. Žinojau, kad nuo vaikystės jam reikėdavo būti sanatorijose, ir to nekviestionuodavau.

Ar jau buvo kalbų apie transplantaciją tuo metu, kai dėjo širdies stimuliatorių?

Ne, nebuvo nieko panašaus. Matai, aš negyvenau su tėčiu. Gal ne tiek daug mačiau tos buities, o apie transplantaciją sužinojau tik tada, kai jam jau pasakė, kad reikės, ir įrašė jį į eilę. Atsimenu, kad buvau  darbe ir mes kalbėjome per pietų pertrauką. Tai buvo tokia naujiena… Išsigandau, priėmiau ją su baime. Ir kartu buvo labai įdomu, nes po truputį pradėjau suvokti, kad jam turės įdėti kažkieno širdį.

Ne aparatą.

Taip, ne aparatą. Iš lėto bandžiau įsisąmoninti, kaip viskas vyks. Bet man atrodė, kad šeimoje visi tai priėmė ramiai. Pastebėjau, kad padažnėjo mūsų susitikimai, sekmadienio pietūs. Iš jo savijautos matydavome, kad jis darosi lėtesnis, sunkiau kvėpuoja. Atrodė, jam jau ne taip gerai. Bet po truputį tai prisipratini.

Austėja sukūrė apie organų donorystę skatinantį susimąstyti projektą "Koks tavo planas B?"

O šeimoje ar kalbėdavote apie tai? Ar tik per veiksmą, dažniau susitikdami ir bendraudami?

Šeimoje truputį šnekėdavome, kaip praėjo tyrimai, ką sakė gydytojai. Man sakydavo, kad pagal tyrimų rezultatus viskas dar gerai. Nežinau, ar tėtis taip saugojo mus, bet atrodydavo, kad viskas dar pakankamai gerai. Nė kiek negąsdindavo, o ir pats aktyviai apie tai nešnekėdavo, reikėdavo iš jo traukti po žodį. Manau, kad mes, kaip šeima, nesupratome jo ligos rimtumo. Jis mums nesiskundė, o iš išorės atrodė kaip visiškai sveikas, gražus žmogus.

Kiek laiko jis buvo laukiančiųjų sąraše?

Dvejus su puse metų. Man sakė, kad širdies vidutiniškai laukiama dvejus metus. Nežinau, gal tai tik gandai, bet mano atmintyje užsifiksavęs toks pasakymas. Aišku, yra aštuoneri metai ir yra metai, iš visko galima išvesti vidutinę trukmę. Bet mums tai buvo paguoda ir kartu aiškus žinojimas. Kai sužinojom atsakymą, tėčio daugiau ir neklausėm. Nebuvo taip, kad pradėjome labiau domėtis donoryste. Bent jau aš nesėdėjau internete ir neieškojau, kiek žmonių laukia. Tą daryti pradėjau tik tada, kai jau buvo kritinė situacija. Gyvenimas vyko taip pat, kaip anksčiau, nors palaipsniui jausdavosi sunkesnis kvėpavimas, jam darydavosi vis sunkiau fiziškai, darbe susimažino etatą perpus.

Bet gal tai atrodė kaip kontroliuojama liga?

Taip. Nei išmaniau tuos dalykus, nei galvojau, kad verta kištis. Nežinau, kiek būtų vertėję. Gal reikėjo daugiau domėtis.

Kada jau buvo kritinė situacija?

Viskas vyko labai greitai, prasidėjo gal likus trims savaitėms iki mirties, bijau sumeluoti. Jo būklė suprastėjo taip, kad per eilinę patikrą pas gydytojus jam stojo širdis. Jį paguldė ir pasakė, kad neišleis tol, kol negaus širdies. Tada buvo toks oho… Tikrai kažkas rimto.

Suvokimo prasme lūžis įvyko, kai mano pažįstama papasakojo, kad jos teta neseniai palaidojo vyrą, ir turėjo galimybę paaukoti vyro, kuris buvo panašaus amžiaus kaip mano tėtis, organus. Pasakė atsisakiusi tą padaryti. Tada pagalvojau, kad jei ji žinotų, jog netoliese yra toks asmuo, kuriam šiuo metu to labai reikia, gal būtų priėmusi kitokį sprendimą.

Kaip suprantu, tada ir pradėjai domėtis donoryste. Ji pasidarė reali, nes tai – vienintelis būdas išgelbėti žmogų.

Taip. Nežinau net, kaip apsakyti. Bandysiu sugrįžti į tas dienas. Pradėjome galvoti, gal reikia pasiskambinti į Kauno klinikas (juokiasi), gal jie nežino, kad laukia žmogus. Ar čia vyksta reikalai (juokiasi)? Pradedi pats klausinėti, nes sėdėti rankas sudėjus labai sunku. Bet žinai, kad negali nieko padaryti. Suvokimo prasme lūžis įvyko, kai viena mano pažįstama papasakojo, kad jos teta neseniai palaidojo vyrą, ir turėjo galimybę paaukoti vyro, kuris buvo panašaus amžiaus kaip mano tėtis, organus. Pasakė atsisakiusi tą padaryti. Tada pagalvojau, kad jei ji žinotų, jog netoliese yra toks asmuo, kuriam šiuo metu to labai reikia, gal būtų priėmusi kitokį sprendimą. Galvojau, kad reikia visiems rėkti (juokiasi). Atrodo, norėjosi įdėti skelbimą. Nors suvoki, kad čia juodas humoras. Tada ir supratau, jog reikia dalintis, kad žmonės žinotų. Nežinau, ką ta moteris žinojo apie donorystę, gal ji žinojo tiek pat, kiek aš iki tol. Bet kai per pažįstamus sužinai, kad tai vyksta visai šalia, o ne teoriškai, gali geriau suprasti donorystės idėją.

Galvoju, kad, viena vertus, vis tiek buvo šansas, jog net jei ta moteris ir būtų pasakiusi „taip“, dėl geresnio genetinio suderinamumo širdis galėjo atitekti ir kitam žmogui.

Taip, taip, aišku.

Bet sykiu yra didelė viltis ir tikėjimas, kad tai galėtų išgelbėti.

Žmogus nori turėti viltį iki galo. Žinojimą, kad gal šiuo atveju tai būtų pakeitę sprendimą. Tas niuansas apie šį įvykį, atrodo, tampa toks svarbus, nes galėjo paliesti ir tave. Nors ir supranti, kad tikimybė, jog ši širdis būtų atitekusi mano tėčiui, nedidelė.

© Raimondas Pocius

Kaip gimė projektas „Koks tavo planas B?“? Tu jau studijavai?

Buvo pati mano studijų pradžia. Tada ir pagalvojau, kad darysiu tai, kas man atrodė aktualiausia. Taip jau sutapo. Man atrodo, kad viską darome dėl kažko, o ne kažkam. Mus paveikia vieni ar kiti dalykai, nėra taip, kad man kažkas liepė sukurti tokį projektą. Jei žmogui duos tokią temą, o jis nebus įsijautęs… Tai, ką teko išgyventi, galėjau išreikšti sau priimtinu pavidalu. Ir tai man savotiškai padėjo išgyventi netektį.

O kaip į projektą reagavo tavo artimieji?

Bijojau, kaip šeima priims mano darbą. Bet nuo nuo pirmųjų kartų, kai atėjo pasižiūrėti, buvo didžiulis įspūdis, komplimentai ir palaikymas. Nebuvo nei vieno, kuris nepalaikytų. Jaučiu, kad tai, ką dariau, ir jiems, ir kitiems tapo tam tikru įprasminimu. Atsimenu, kaip brolis dėkojo už šį darbą per mano išleistuves, nes visiems skaudėjo, kai tėtis išėjo. Jis sakė, kad ir jis norėjo įprasminti šią netektį, tik nežinojo, kaip, o aš tai padariau puikiai, ir jiems nereikėjo nieko daryti. Tarsi padėjau ne tik sau, bet ir visai šeimai. Jie turėjo galimybę tikėti manimi ir mane palaikyti, nes jiems tai buvo taip pat svarbu.

© Raimondas Pocius

Ar dalinaisi ir proceso metu, ar jie pamatė tik galutinį rezultatą?

Aš dar turėjau minčių su tuo susieti ir magistro darbą. Aišku, niekas nežinojo, ko čia tikėtis, bet nebuvo jokio pasipriešinimo. Kai tėtis mirė, reanimacijoje buvo mano sesė ir pamotė, ir jos neprašytos ėjo klausti, ar nepaims organų, nes mes sutinkame paaukoti. Bet jie nebuvo tinkami.

Žinai, galvoju, kad vienaip ar kitaip turi pasisakyti už donorystę, kad artimasis būtų donoras, nes tuo metu, kai išgirsti, kad jis mirė… Juk būna įvairių reakcijų. Gal stresas pakerta, gal kai kurie negali adekvačiai mąstyti dėl juos apėmusio skausmo. Ant artimųjų uždedama didelė našta, nes jie turi nuspręsti tuo metu, kai jiems labai sunku. Niekada nežinai, kaip reaguos, net jei jie yra už donorystę.

O kas kitas nuspręs? Niekas kitas neturi teisės, tik artimieji. Mano šeima ėjo ir pati siūlė, nes buvo atvirkštinė situacija. Negaliu įsivaizduoti, kaip reaguočiau, jei nebūčiau su tuo susidūrusi. Todėl ir reikalingos asmeninės istorijos, kad su tuo galėtų susitapatinti žmogus iš šalies. Tik susitapatinęs gali įlipti į kito batus ir jį suprasti. Ir kartu naivu taip sakyti. O tas, kuris kenčia, ir nenori, kad iš jo artimojo būtų išimtos dalys? Jis lieptų įlipti į jo batus. Nėra vieno scenarijaus ar jausmo, skirtingos patirtys sukelia skirtingus jausmus. Normalu, kad  vieni gali jaustis vienaip, kiti kitaip. Tie patys gydytojai stengiasi kuo švelniau prieiti prie artimojo ką tik netekusio žmogaus. Aišku, būtų žymiai lengviau, jei apie donorystę būtų žinoma plačiau.

© Raimondas Pocius

Kaip manai, ar reikia kalbėti apie artimojo patirtį, ar tai padeda? Kai pati susidūriau su tuo, man atrodė, kad niekas apie tai nekalba, nors vieno žmogaus liga paveikia daugiau nei penkis ar dešimt žmonių. Šeima, artimieji, giminės, draugai, kolegos…

Nežinau, aš tokio jausmo nepajaučiau. Gal todėl, kad pati pradėjau apie tai pasakoti. Tiesiog ėmiau ir pradėjau kalbėti, kad mano tėtis ligoninėje, reanimacijoje… Kai buvo kritinė situacija, nebegalėjau niekam nepasakoti. Pirmiausia tai padeda pačiam artimajam, jis gali įsisąmoninti, kad čia reali situacija. Jam nesusisapnavo, ši liga ar būsena neatsirado iš oro. Niekas kitas nepradės kalbėti apie artimąjį, jei ne jis pats. Tu pradėjai kalbėti, aš pradėjau kalbėti.

Esi minėjusi, kad būti donoru yra garbė. Kaip supranti tą garbę?

Tu gali būti naudingas po mirties, gali kažkam pagelbėti, pagerinti būklę. Ne tik tam konkrečiam žmogui, kuriam reikia organų, bet ir daugybei su juo susijusių žmonių.

Gyvosios donorystės atveju žinai, kam suteikei naują gyvenimą. Bet tapęs organų donoru, niekada nesužinosi, kam jie atiteko. Ir artimieji nežino, kam atitenka jų artimojo organai. Ar norėtum, kad ši informacija būtų prieinama? Kitose šalyse ir draugas gali padovanoti. Ar tai padėtų mums būti atviresniems? Ar dėl to, kad gyvename mažoje šalyje, geriau palikti taip, kaip yra?

Manau, kad šiai idėjai dar reikia paruošti mūsų visuomenę. Kai pamatau kokį šviežią projektą, mane apima toks jausmas, kad tam ruošiamasi, dedama žinių į žmonių galvas. Nežinau, kada tai turėtų įvykti, gal reikėtų visuotinės apklausos. Apskritai, manau, kad tai padėtų. Bet tai nėra lengvas klausimas.

Prieš daugelį metų organų transplantacija buvo utopija. Žmonės šimtus metų įsivaizdavo tokią galimybę, o dabar ji yra reali.

Šioje temoje turbūt išvis nėra lengvų klausimų (juokiasi).

Taip. Gal žinojimas, kuriame žmoguje yra tas organas, vieniems palengvintų jų skausmą. O kitiems gal pakanka konceptualiai suvokti, kad kažkam padėjo. Apsisaugojimas yra sveikas dalykas, kad nepradėtum liguistai sekti kito žmogaus, kas yra visiškai įmanoma, turint omenyje Facebook ir kitus socialinius tinklus.

Aišku, visada yra pavojus, kad žmonės pradės diferencijuoti. Pavyzdžiui, nenorės atiduoti artimojo organo konkrečiam žmogui, pradės skirstyti, kas vertas, o kas ne.

Taip, ir čia mes patenkame į rasistinį atvejį (juokiasi). Manau, kad taip tikrai galėtų būti. Dar ir todėl gerai, kad ši informacija nėra taip laisvai prieinama. Galbūt su žmogaus duomenų apsauga visa tai dar labiau griežtės.

Iš tikrųjų, organų donorystėje persipina ir etika, ir teisė, ir moralė…

Taip, kartais nežinojimas yra palaima. Tikros istorijos padeda susitapatinti, bet iš esmės tau nereikia žinoti, kas ten per žmogus. Remiantis apklausomis, žmonės, paaukoję savo artimojo organus, jaučia mažesnę kaltę, nei žmonės, atsisakę tai padaryti.

Austėja su savo mylimu augintiniu

„ir nutiko tai“ kalbame ir apie sąmoningumą. Koks sąmoningumo vaidmuo organų donorystėje? Juk tai nebūtinai turi sietis su pritarimu donorystei, esama įvairių sąmoningumo kampų. Pavyzdžiui, gal kai kurie žmonės sąmoningai nepritaria donorystei dėl tam tikrų priežasčių.

Be abejo, sąmoningumas atsiranda tuomet, kai žinai visus aspektus, vieno ar kito sprendimo pasekmes. Supranti, kodėl priimi vieną ar kitą sprendimą. Kad tai būtų paremta ne iš filmų ar serialų susidaryta nuomone, o faktais. Iš tikrųjų, kad galėtum sąmoningai priimti sprendimą, privalai turėti tam tikrą išsilavinimą. Tame yra labai daug filosofijos. Aišku, gali prisiskaityti daug egzistencinių veikalų, turėti gyvenimiškos patirties ir galų gale suprasti, kad prasmės nėra niekur… Jei žmogus suserga, jam basta. Viena mano pažįstama sako, kad yra prieš donorystę – jei žmogus susirgo, vadinasi, jam ir lemta numirti.

Bet mes gyvename laikais, kuomet visomis išgalėmis bandome išsaugoti gyvybę. XXI a. žmogui, turinčiam visas galimybes atrodyti jaunai botulino injekcijų pagalba ir pratęsti gyvenimo trukmę, tokia mintis turėtų labai nepatikti.

Žinai, vieni nori, kad jų gyvybė būtų palaikoma aparatais, o kiti supranta, kad tame nėra jokios prasmės. Per tėčio laidotuves džiaugiausi, kad šis žmogus nugyveno gražų gyvenimą, turėjo labai gražius vaikus, juos užaugino. Tiesiog buvo geras žmogus. Man atrodo, svarbu nejausti skaudulių dėl to, kad, pavyzdžiui, ta moteris nepriėmė mums palankaus sprendimo. Juk jis gal net nebūtų mums palankus! Kai tai nutinka, tiesiog bandai su tuo susitaikyti. Manau, pilna tokių žmonių, kurie nebuvo tokie geri kaip mano tėtis, bet gavo organą, yra laimingi ir sveikai gyvena. Ar čia teisybė? Bet nemanau, kad verta apie tai šnekėti. Organų persodinimas ir tai, kad jie veikia kitame žmoguje, yra didžiulis mokslo pasiekimas. Pabandžius tai įsivaizduoti… Prieš daugelį metų tai buvo utopija. Žmonės šimtus metų įsivaizdavo tokią galimybę, o dabar ji yra reali.

Bet čia labai slidi riba. Kai kalbame apie donorystę, šalia yra ir mirtis, ir gyvybė. Mirtis ir gyvybė yra per brūkšnelį, nėra taip, kad jos būtų viena nuo kitos nutolusios. Vienas miršta, o kitas gyvena. Kita vertus, tai padeda įsisąmoninti mirtį. Gyvendama suvoki, kad vieną dieną mirsi, bet jei neišgyveni to per savo artimuosius ar kitus, įsisuki į buitį ir karjerą, tuomet gali labai lengvai tai pamiršti. Kita vertus, mirties suvokimas gal net padeda labiau džiaugtis gyvenimu. Tad organų donorystė labai akivaizdžiai yra abiejuose frontuose. Tie patys gydytojai turi ir pasakyti, kad kažkas mirė, ir prašyti gyvenimo kitam.

Manau, pasijusti laisvu mirties temoje ir jos nebijoti yra vertybė. Susikaustymas ir baimės kuria stagnaciją. Tuomet atrodo, kad ir sprendimus lemia baimė, nežinojimas ir nežinia. Piešiasi ne toks sveikas suvokimas, koks turėtų būti. Tai jei tokie pokalbiai apie organų donorystę padėtų išsilaisvinti ir suvokti tą mirties neišvengiamumą…

Austėja ir toliau skatina sąmoningiau pažvelgti į organų donorystę, važinėja po įvairias Europos šalis, kuriose pristato savo projektą

Kaip tik šiuo metu skaitau F.Ostaseski knygą „Penki kvietimai“. Noriu pasidalinti viena citata: „Negalvodami apie mirtį, gyvenimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką, dažnai pasiklysdami tarp begalės būdų tenkinti save. O kai žiūrime į akis mirčiai, ji mums primena, kad neverta pernelyg įsikibti į gyvenimą. Tada galbūt nebežiūrime į save ir savo mintis perdėm rimtai. Daugelį dalykų paleidžiame daug lengviau. Kai suvokiame, kad mirtis ateina pas visus, suprantame, kad visi – vienoje valtyje, visi kartu. Dėl to tampame šiek tiek geresni ir švelnesni vieni kitiems.“. Suvokimas, kad mirtis yra natūralus dalykas, gali priminti apie gyvenimą ir sąmoningumą.

Tai natūralu. Pradžia visada turi pabaigą. Dabar mąstant atrodo, kad kažką užčiuopi, ir paskui ta mintis greitai pabėga. Atrodo, kad tai siejasi su daugybe dalykų. Jaučiu, kad neturiu vienos kategoriškos nuomonės. Anksčiau mane erzindavo nekategoriškumas, turėdavo būti arba taip, arba taip. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad gali būti visaip.

Gal dar metams bėgant (juokiamės) iš patirties supranti, kad tikėjaisi vienaip, o išėjo visiškai kitaip.

Taip, ir kartais, kai praneša, kad mirė… Didžiausias šokas būna, kai iki tol sau net neleisdavai pagalvoti, kad taip gali nutikti. Ir tada viskas griūva. Bet jei būni pasiruošęs, vis pagalvoji apie tai. Supranti, kad mirtis visada šalia. Ta žinia nebus tau kaip antausis. Žmonės įsikabina minties, kad viskas gali būti tik gerai, ir jos nepaleidžia. Blogai negali būti, bus tik gerai. Visi viliasi gyventi.

Dabar, kai taip sakai, galvoju, kad tai galima pritaikyti ne tik mirčiai, bet viskam. Kad ir tradiciniam gyvenimo planui: baigsiu studijas, susirasiu darbą, sukursiu šeimą…

Taip, ir pirmas darbo pokalbis baigiasi tuo, kad nepaskambina, arba pasako „viso gero“. Tai labai pažeidžia žmogų, nes jis to nesitikėjo. Sąmoningumas man yra visų pusių apžvelgimas. Aišku, gali būti, kad kažko nenumatai, ir įvyksta tai, ko nesitikėjai. Bet prieš tai gali suvokti, kad taip gali nutikti. Vienas dalykas yra suvokimas, kitas – tikėjimasis. Tikėjimasis yra plano rengimas. Skaudžiausiai viską priima žmonės, kurie turi pasirašę tokį planą. Ir kai niekas nevyksta pagal planą, žmonės jaučia, kad jiems iš po kojų slysta žemė. Man kartais kyla klausimas, kas yra didesnė paguoda – ar kai žmogus gyvena ir kankinasi, ar kai nebegyvena ir nebesikankina. Manau, kad skirtingiems žmonėms įvairiai. Vieniems žymiai lengviau, kai gali rūpintis sunkiai sergančiu žmogumi. Kankinasi ar ne, bet tai gali atrodyti geriau nei mirtis. Man atrodo, kad jaustis laisvam nuo prisirišimų yra vertybė. Nežinau net, kaip pasakyti… Kad visaip gali būti (juokiasi). O toks požiūris, kad už gyvybę kovojama, kad ji yra vertybė pati savaime, kad tik žmogus dar pagyventų… Galima labai skaudžiai priimti, jei tikiesi, kad gyvens, o nebegyvena.

Sąmoningumas man yra visų pusių apžvelgimas. Aišku, gali būti, kad kažko nenumatai, ir įvyksta tai, ko nesitikėjai. Bet prieš tai gali suvokti, kad taip gali nutikti.

Minėjai, kad šis projektas prisideda prie sąmoningumo skatinimo. Kaip matai šio projekto poveikį? Labai džiaugiuosi, kad prisidėjai ir jį kuriame kartu, bet kartais tai atrodo kova su vėjo malūnais…

Tai greičiausias būdas suburti žmones, kuriems tai šiuo metu aktualu. Kartu apie tai sužino daugiau žmonių, kurie galbūt iki tol nieko nežinojo ar nebuvo su tuo susidūrę. Toks foninis garsas. Nes jei kažkam tai įvyks, jei bus aktualu, gal jie kažką atsimins. Nors yra ne viena svetainė ar kanalas, kur galima paskambinti ir kažko paklausti, man atrodo, kad kuo daugiau iniciatyvų, tuo didesnį poreikį ir temos stiprėjimą tai atspindi. Taip ji tampa vis realesnė.

Regis, NYLA podcaste girdėjau, kad kai tik nustojame kalbėti apie moterų teises, tam tikra prasme vėl grįžtame į praeitį. Mintis buvo ta, jog kalbame ne todėl, kad viskas blogai, bet todėl, kad žmonėms reikia nuolat apie tai priminti. Jei daugėja iniciatyvų, susijusių su organų donoryste, vadinasi, tai yra svarbu. Ir žmonės, sakantys, kad jie nori pasidaryti donoro kortelę bei kažkada pasikalbėti su artimaisiais, bet to nepadarantys… Žmogui reikia, kad jam kažkas pastoviai primintų, nes kitaip jis pamirš. Juk jei nepasakysi, artimieji ir nežinos tavo valios. Atrodo, visada reikia priminti, kad tai gyva.

Visiškai sutinku. Buvo minčių, kad mano projektas jau išėjo į viešumą, ir mano darbas padarytas. Bet iš tikrųjų juk nėra taip, kad jis išėjo, ir dabar apie jį visi iš karto sužinos (juokiasi). Yra žmonių, kurie apie tai iki šiol nieko nežino. Tas pastovumas tik stiprina idėją. Kad tai būtų pastovu, reikia energijos. Jei yra energijos, vadinasi, tai yra svarbu ir aktualu. Iš tikrųjų, man kartais ir atsibosta būti šioje temoje, norisi naujų posūkių ar idėjų… Tačiau yra daugybė žmonių, kuriems prieš savaitę tai nebuvo aktualu, bet poryt bus. Ir jei jie pamatys tą naują tekstą ar pokalbį, jiems tai padės ateityje. O kai nebekultivuoji to, tai netrunka nugęsti. Kaip reaguotum į puslapį, kuris paskutinį kartą aktyvus buvo 2013 metais? (juokiasi)

Austėja generuoja naujas mintis būsimiems projektams savo darbo kambaryje

Vienas draugas visai neseniai nustebo, kad Aisčiui reikia transplantacijos, nors atrodo, kad ta informacija jau paskleista visur. Man kartais atrodo, jog visas mano Facebook yra beveik vien apie organų donorystę, nors tai nėra mano tikslas.

Manau, yra žmonių, galvojančių, kiek ji gali apie tai šnekėti. Man atrodo sveikintina, kad tu gali apie tai kalbėti ir kalbėti. Man atrodytų, jau buvo vienas pokalbis su manimi, tai kam dar šnekėti. Bet taip atrodo žiūrint iš mano perspektyvos. Koks skirtumas, kažkas atsibodo ar ne. Yra, kas iki šiol nežino. Svarbiausia, kaip tu jautiesi. Kas tau svarbu, tuo ir daliniesi. Jei tau vis dar svarbu, darai projektą.

Aš irgi daug mąsčiau apie tai, ypač tada, kai paleidome projektą, o Aistis gulėjo ligoninėje, ir visa tai jau kirto per galvą. Situacija bloga, buvo apėmęs beviltiškumas, paleidom projektą ir nenorėjom apie tai ne tik kalbėti, bet ir galvoti (juokiasi). Turbūt natūralu, kad pavargsti nuo tos temos. Bei tam tikrais epizodais ją matai kitaip. Tai irgi natūralu, matyt, reikia priimti tai, kad negali visą laiką būti excited dėl to.

Aš vis dar džiaugiuosi, kad tai naudinga. Matyt, kiekvienas geras žodis duoda kuro.

Esi patyrusi sunkių patirčių, išgyvenimų. Gal ne iš karto, bet ilgainiui jos gali tave kažko išmokyti. Ar atsisakytum tų sunkių patirčių?

Labai panašus klausimas keliamas filmo „Arrival“ pabaigoje. Daug esu apie tai galvojusi… Kadangi ilgai galvojau, manau, supranti, kad nėra labai lengva atsakyti. Ko gero, neatsisakyčiau. Kažkodėl galvojama, kad jei taip lengvai galėtum atsisakyti, tai imtum ir atsisakytum.

Žinai, gal čia ne tik apie išmokimą, tokios patirtys apskritai labai pakeičia tave. Tampi kitu žmogumi. Budistai sako, kad kiekvieną dieną miršti ir prisikeli gyvenimui. Po tokių patirčių atrodo, kad tarsi vikšras pakeiti odą. Atrodo, jei tik dėl išmokimo, tikrai nenorėčiau šių patirčių.

Bet ar norėtum dėl to, kad pakeičia?

Ne tiek norėčiau, kiek jau sunku įsivaizduoti save nepasikeitusią. Jau esu tas pasikeitęs žmogus, ir kažkaip sunku save įsivaizduoti be tos patirties. Viena vertus, nebeatsimenu, koks žmogus buvau iki tol, nebepažįstu to žmogaus taip gerai, kaip anksčiau. Tu ne?

Taip, man atrodo, kad aš jaučiuosi gerai, būdama su savimi. Neišprotėjau, toliau mąstau, dar galiu būti pozityvi ir gyventi toliau, vadinasi, galiu būti su ta patirtimi. Ir tai kažkaip užaugina… Nežinau, ar užaugina, bet man patinka dabartinės mano mintys, todėl nenorėčiau atsisakyti tų patirčių. Mano mintys be tų patirčių nebūtų tokios pačios.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/ 

atgal į viršų