Ričardas: kam mąstyti apie tai, kas gal nutiks?

Ričardas: kam mąstyti apie tai, kas gal nutiks?

Pokalbis: Karolina Dačkutė
Fotografė: Jūratė Ivanauskaitė-Valantinė
Vizažistė: Austėja Marija Jaščaninaitė

Energija trykštantis ir krepšinį dievinantis Ričardas buvo vienas pirmųjų, suteikusių daugiau praktinių žinių apie gyvenimą prieš ir po transplantacijos. Bet labiausiai žavi neišsemiamas jo optimizmas ir ramybė dalinantis anaiptol ne lengviausiais išgyvenimais bei nepaprastas drąsiausių užmojų palaikymas.

– Kaip sužinojai, kad reikės transplantacijos?

– Buvau Kulautuvos sanatorinėje mokykloje, joje man atliko tyrimus. Tyrimų rezultatai parodė, kad šlapime yra per didelis kiekis baltymo. Vėliau apsilankiau Kauno klinikose, kur nustatė inkstų nepakankamumą ir skyrė gydymą. Gydytoja krikšto mamai užsiminė, kad ši liga progresuos, tik neaišku kaip greitai, ir kad tik laiko klausimas, kada prasidės dializės, o atsiradus donorui bus atlikta inksto transplantacija. Vėliau krikštamotė man apie tai papasakojo.

– O kada viską sužinojai?

– Man buvo 14 metų.

– Kokia buvo tavo reakcija, kai sužinojai, koks jausmas? Ką atsimeni? Nebuvo šoko?

– Ne, šoko nebuvo. Gal būtų buvęs šokas, jei iš karto reikėtų transplantacijos. Bet kai pasakė, kad jos reikės kažkada… Man dar nelabai rūpėjo. Jaučiausi labai gerai. Nejaučiau nei skausmų, nei nuovargio. Vėliau, kai tyrimai pablogėjo ir atsiguliau į ligoninę, pagalvodavau apie transplantaciją, kad tai – rimta.

– Kiek laiko praėjo nuo tada, kai sužinojai apie savo ligą, iki hemodializių [toliau dializių aut.past.]?

– Anksti pastebėta liga ir laiku skirtas gydymas atitolino dializes maždaug 6 metams.

– Kiek laiko dializavaisi?

– Manau, man labai pasisekė, nes dializės truko tik porą mėnesių. Kai jos prasidėjo, tuo pačiu metu darė daug įvairių tyrimų, po to buvau įtrauktas į eilę dėl transplantacijos.

Aš toks žmogus, į priekį daug negalvoju ir nestresuoju. Kita vertus, jei daugiau galvočiau, ne taip stipriai reaguočiau. Būdavo, kartais pagalvodavau apie transplantaciją, kad baisu, bet ilgai neapsistodavau ties tomis mintimis. Ir vieną naktį paskambino, kad reikia atvažiuoti, kad yra donoro inkstas…

– O kai darė fistulę, prasidėjo dializės… Jau tada supratai, kad viskas realu?

– Taip, supratau gulėdamas nefrologijos skyriuje. Viskas vyko labai greitai. Tyrimai buvo blogi. Vieną dieną gydytojai pasakė, kad reikalingos dializės, o kitą dieną jau atliko operaciją ir suformavo fistulę.

– O kaip dėl fistulės? Kadangi dažniausiai jos yra rankose, labai matosi toks gumbas – venų ir kraujagyslių susijungimas. Žmonės dažnai fistulės gėdijasi. Nešioji ilgas rankoves, ir panašiai?

– Taip, dėl fistulės vis dar kompleksuoju. Ir nežinau, ar kada pavyks to atsikratyti, nors ir labai norėčiau. Nevaikštau trumpom rankovėm, o jei apsivelku, slepiu ją specialiu raisčiu.

– O jei savaitę pabandytum paeksperimentuoti?

– Eina sau, nemanau, kad turėčiau tiek jėgų atlaikyti kitų žvilgsnius (juokiasi). Galiu ją išoperuoti, ir ta mintis mane guodžia. Nebebūtų tokio gumbo. Bet jei ją išoperuos, o man ekstra atvejis…

– Kokia buvo pirmoji dializė?

–Pirmą dieną atvažiavęs į dializes, pamačiau dvi nemažas palatas ir daug aparatų. Buvo baisu. Apie dializes mažai ką nutuokiau, žinojau tik tiek, kad storos adatos. Adatų dūrimas nebuvo skausmingas, tikėjausi, kad bus baisiau. Taip ir prasidėjo…

– Ar buvo daugiau minčių apie transplantaciją, kai dareisi dializes? Nebuvo baisu? Kaip visa tai priėmei?

– Manau, kad aš toks žmogus, į priekį daug negalvoju ir nestresuoju. Kita vertus, jei daugiau galvočiau, ne taip stipriai reaguočiau. Būdavo, kartais pagalvodavau apie transplantaciją, kad baisu, bet ilgai neapsistodavau ties tomis mintimis. Ir vieną naktį paskambino, kad reikia atvažiuoti, kad yra donoro inkstas…

– Kada Tau paskambino?

– Apie pirmą nakties. Buvau neseniai užsnūdęs. Kai nuvažiavome ir kol laukėme tyrimų rezultatų, apėmė  nenusakomas jaudulys, bet baimės nebuvo. Gavę tyrimų atsakymus, gydytojai pasakė, kad atitikimas 3 balai iš 6 ir paklausė, ar nori operuotis. Sutikau. Tada dušas, pižama… Supratęs, kas laukia, pradėjau stresuoti, nes bijojau, kad neatsikelsiu, ar kad kažkas nutiks ne taip. Sesutės davė peiliuką, kuriuo turėjau nusiskusti dešinį šoną. Aš nusiskutau ne tą (juokiasi). Buvau tokioje būsenoje, kad net negirdėjau, kur skusti. Skutau bile skusti (juokiasi).

 – Papasakok visą kelionės istoriją. Kiek pamenu iš anksčiau buvo visai daug adrenalino ir ne tik todėl, kad paskambino iš transplantacijos biuro.

– Paskambinus reikėjo važiuoti iš karto. Atsikėlėm, apsirengėm ir nusileidom prie mašinos. Buvo lapkričio mėnuo, prisnigta, šalta. Mano krikšto mama norėjo pašildyti mašiną prieš važiuojant, ji įjungė variklį ir išlipo iš mašinos,  o mašinos durys užsitrenkė. Raktai spynelėje, mašina užkurta… Teko daužti langą, kad išjungti variklį. Pažadinom kaimynus, kurie pasiūlė savo mašiną, ir taip pasiekėme Kauno klinikas.

– Ar jau buvai pilnametis, kai tau persodino inkstą?

– Man buvo 20 metų. Kai sužinojau, kad gaunu inkstą, ištiko emocijų bomba. Paskambinau mamai, abu verkėm, buvau šoko būsenoje. Galvojau, kad tik atsikelčiau. Operacinėje gydytojai kalbino mane, bandė pralinksminti. Labai šilti žmonės. Suleido vaistų, uždėjo kaukę, po to atsikėliau jau reanimacijoje. Labai sunkiai orientavausi, bet pamenu, kad atsibudau, o šalia buvo kitas žmogus, kuriam irgi buvo atlikta transplantacija. Reanimacijoje pragulėjau tris ar keturias dienas.

– Ir dabar tikriniesi kas tris mėnesius [po transplantacijos atliekami tyrimai kas tris mėnesius, įsitikinti, ar funkcionuoja organas. Visada yra galimybė, kad organas nustos veikti ir reikės iš naujo stoti į laukiančiųjų eilę aut. past. ]?

– Taip, kas tris mėnesius važiuoju pas nefrologą, darausi tyrimus.

– Būna kažkokio streso?

– Jo visada kažkiek būna.

– O kaip tvarkaisi su nerimu? Suvoki, kad šitas dalykas visam gyvenimui?…

– Turi omeny, kad nepagydoma?

– Turiu minty transplantacija…

– Tavęs neišgydo 100 proc. ?

– Taip… Nėra taip, kad išoperavo ir pamiršai. Pavyzdžiui, ištraukia protinį dantį, ir viso gero.

– Šiandien man gerai, o kaip bus po metų ar po dešimties, negalvoju. Man šiandien nereikia važiuoti darytis dializių, aš laimingas. Reikės dializių, tai reikės, nereikės, tai ačiū Dievui.

– Susidurdavau su tokiu požiūriu, kad kiti žmonės tik ir galvoja, kada organas atkris. Vietoj to, kad galvotų, kaip gera, kad šiandien esu sveikas.

– Aš irgi negalvoju kiekvieną dieną, kaip čia fainai. Būna dienų, kai pagalvoju, kaip gerai, kad nereikia dializių. Šiandien jaučiuosi puikiai ir galiu daryti, ką noriu. Bet nėra taip, kad kiekvieną dieną vaikščiočiau su šypsena (juokiasi).

–  O kaip tvarkytis su ta nežinomybe? Juk niekados nežinai, kas gali nutikti...

– Žinai, kai po transplantacijos praėjo keli metai, retkarčiais pagalvoju, kiek ilgai tai truks.

– O kaip su artimaisiais? Kaip jie reagavo į tavo ligą? Ar kalbat apie tai?

– Prieš tai kalbėdavom daug, bet dabar… Viskas taip, kaip buvo. Tiesiog dabar gerai. Jie irgi gyvena su ta mintimi, kad dabar gerai. Kai viskas gerai, nėra ko kalbėti.

Kai gyveni tarp sveikų, kurie susirinkę nediskutuoja apie ligas kiekvieną vakarą, tada ir pats jautiesi sveikas, negalvoji, kad kažkurią dieną inkstas gali sustoti.

– Ar buvo gailesčio sau, kad taip atsitiko?

– Jei žinočiau, dėl ko atsitiko, ir kad tai mano kaltė, galbūt save graužčiau. O dabar ne.

– Ar kada norėjai bendrauti su bendruomene?

– Nenorėjau, nors krikšto mama ir buvo užsiminusi, kad gal atrasčiau bendraminčių. Lyg ir planavau važiuoti į Trakus, bet apsigalvojau. Man atrodo, kad ten visi susirenka ir kalba, kaip jiems blogai. Gal aš ir klystu? Manau, kad reikėtų nuvažiuoti, pasižiūrėti, kaip yra iš tiesų.

– Nebuvo minčių, kad norėtum apie tai pasikalbėti, ar išgirsti iš žmogaus, kuris žino visus niuansus?

– Buvo tokių minčių, bet ligoninėje sutikau daugybę žmonių, kurie buvo po transplantacijos ar buvo dializuojami. Daug iš jų sužinojau. Pasinaudosiu proga ir padėkosiu visiems Kauno klinikų nefrologams bei visam nefrologijos skyriaus personalui, taip pat transplantaciją atlikusių gydytojų komandai. Visada jaučiau jų nuoširdų rūpestį, pagalbą. Mane labai palaikė krikšto mama, daug kalbėdavomės, ji buvo šalia, kai man jos reikėjo labiausiai. Turėjau gerą palaikymo komandą, negaliu skųstis.

– O kaip su mitais? Kai girdi kur nors kalbant apie mitus, ar nori pasakyti, kad yra kažkaip kitaip?

– Gyvenime – tiek socialiniuose tinkluose, tiek gatvėje – mažai susiduriu su tuo.

– Bet gal tai gerai?

– Kai gyveni tarp sveikų, kurie susirinkę nediskutuoja apie ligas kiekvieną vakarą, tada ir pats jautiesi sveikas, negalvoji, kad kažkurią dieną inkstas gali sustoti.

Galvojau, koks tai žmogus, kuo jis gyveno, kas jį domino, ar jis turėjo donoro kortelę, ar tokį sprendimą priėmė jo artimieji? Bet kokiu atveju, tai – mano antras gimtadienis.

– Ką galėtum patarti žmogui, kuriam tai tik nutiko?

– Pirma mintis – tiesiog neguglinti. Prisiskaičius internete, kyla stresas ir apima nerimas, baimė. Reikia kalbėtis, konsultuotis, tartis su gydytojais, klausytis ir klausti. Ir tikrai negalvoti per daug apie tai, kas tau nutiko. Man tai padeda.

– Ar kažkiek ramiau, kai viską išgyvenai? Ar priešingai, yra daugiau nerimo, nes žinai, kaip viskas būna?

– Manau, kad dabartinė situacija man asmeniškai geresnė. Jei taip atsitiktų, kad atsisakytų inkstas, žinočiau, kas laukia, nebūtų tos nežinomybės. Gal antrą kartą kažką daryčiau kitaip. Tarkim, labiau laikyčiausi dietos, o ne tik nevalgyčiau produktų, turinčių daug kalio (juokiasi).

– Ar galvojai apie donorą, kad tai kito žmogaus organas, kito žmogaus dėka toks stebuklas?

– Galvojau, koks tai žmogus, kuo jis gyveno, kas jį domino, ar jis turėjo donoro kortelę, ar tokį sprendimą priėmė jo artimieji? Bet kokiu atveju, tai – mano antras gimtadienis.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/

atgal į viršų