Loreta: noriu parodyti kitiems, kad visada galima įžvelgti ir šviesiąją pusę

Loreta: noriu parodyti kitiems, kad visada galima įžvelgti ir šviesiąją pusę

Pokalbis: Karolina Dačkutė 
Fotografė: Jūratė Ivanauskaitė-Valantinė 
Vizažistė: Austėja Marija Jaščaninaitė 

Jei kada sutiksite Loretą, galite būti tikri, jog juokas jus lydės viso pokalbio metu. Ji kaip niekas kitas moka pasijuokti iš įvairiausių gyvenimiškų situacijų, tačiau neapsigaukite – už viso to slypi jautri ir labai stipri asmenybė.

Kaip viskas prasidėjo?

Matyt, viską nulėmė genetinės priežastys. Mano dėdė dializavosi prieš trylika ar penkiolika metų. Bet jis neištvėrė to psichologiškai, paėmė, nusilupo viską [nebetaikė dializių – aut past.], ir per dvi dienas mirė. O mano mamai buvo pašalintas vienas inkstas. Tikslių priežasčių nežinau, bet giminėje inkstai yra silpna vieta. Aš jau mokykloj žinojau, kad turiu problemą, bet tada nesikreipiau. Kai keisdavosi oras, man pastoviai kildavo uždegimai. Niekas negydė. Man skaudėjo galvą, o gydytoja vis išrašydavo vaistus nuo spaudimo. Po to dirbau privačiame medicinos centre. Kai jau geriau su visais susipažinau, priėjau, sakau, gydytojau, pažiūrėkit, gal man kažkas yra. Tada mane ir nusiuntė į Santariškes.

Kiek jums tada buvo metų?

Aš pradėjau dializuotis būdama trisdešimt aštuonerių. Prieš tai dar dvejus metus labai laikiausi dietos. Man taip patarė, kad prailginčiau inkstų veikimą. Buvo aukštas spaudimas, skaudėdavo galvą, pradėjo kristi hemoglobinas… Aš nieko nejaučiau todėl, kad inkstų ligos yra neskausmingos. Inkstus skauda, kai yra akmenukai, smėlis arba plaukiojantis inkstukas. Mama sakė, turėčiau inkstuką, tau padovanočiau. Tėvui net nesakiau. Brolis irgi tylėjo, pasakiau, bus donoras – bus, ne – tai ir palaidosit, nieko čia tokio. Paskui į mano rankas papuolė tokia knyga, kad su savo liga reikia susidraugauti. Turbūt toks likimas.

Kiek laiko dializavotės?

Dializavausi apie ketverius metus, maždaug dvejus metus man darė hemodializę ir dar dvejus – peritoninę dializę. Paskui įdėjo kateterį į kaklą – čia pas mane tikras žemėlapis (juokiasi ir rodo į kaklą).

Aš žiūriu pozityviai – na ir kas, kad nepagysiu, gyventi reikia. Noriu parodyti kitiems, kad visada galima įžvelgti ir šviesiąją pusę.

Jums niekas nedavė medalio už humorą? (juokiasi)

Po mirties gal kas ir duos (juokiasi). Aš žiūriu pozityviai – na ir kas, kad nepagysiu, gyventi reikia. Noriu parodyti kitiems, kad visada galima įžvelgti ir šviesiąją pusę. Stengiuos padėti, papasakoti, paaiškinti, neturiu jokių paslapčių. Aišku, vaistų daugybė, bet vis tiek gyveni. Taigi geriau negu būti pririštam prie dializės aparato.

Kiek kartų buvote iškviesta transplantacijai?

Mane labai daug kartų kvietė, gal penkiolika, ir Vilniuje, ir Kaune. Pirmą kartą iškvietė apie dešimtą vakaro. Jau buvau prisijungusi prie naktinio dializės aparato, tai viską palikau. Nuvežė brolis, važiavau su tokiu dideliu krepšiu. Krepšiai kiekvieną sykį mažėjo. Paskui važiuodavau tik su rankinuku.

Kaip jūs palaikėte save? Pavyzdžiui, kviečia septintą kartą – ir vėl nieko. Kaip save motyvuoti?

Klinikose praleidus 12–16 valandų, ryte tai jau neberūpi – norisi valgyti, miegoti. Apskritai, Kaune ir Vilniuje labai skirtinga gydymo sistema.

Po transplantacijos gyvenimas žymiai geresnis nei taikant dializę.

Fistules turintys žmonės pasakoja, kad dažnai jų gėdijasi. Ar kada patyrėte tokį jausmą?

Na, kaip… Pradžioje gal ir buvo. Kažkaip tik ilgomis rankovėmis… O paskui galvoju – koks jūsų reikalas? Narkomanas nesigėdija, aš gėdysiuos… Kartą važiuoju autobusu, žiūri vyras spokso į ranką… Sakau, kaliūzė, kaliūzė. Na ir viskas, ką aš galiu pasakyti (juokiasi). Atsisukau, bet tada jau bijojo, nebežiūrėjo į mane.

Žodžiu, aš jums siūlau išleisti knygutę su visais šitais pokštais (juokiasi). Man atrodo, Jūs esat puikus mokėjimo pasijuokti ir pasižiūrėti iš šono pavyzdys… Kaip savęs negailėti?

Aš visada tokia buvau. Mano mama optimistė, kojas skauda, bet jai reikia eiti, ir ji vaikšto su lazdele. Aš niekada neklausiau, kodėl man tokia liga. Vadinasi, taip reikia, čia mano kryžius ir aš jį nešu. Noriu parodyti kitiems, kad viską galima išgyventi, kad ir kokie būtų sunkumai.

Kaip šią situaciją priėmė artimieji?

Jie turbūt labiau nervinosi negu aš. Aš pripratinau savo šeimą, kad ligoninėje susitvarkau pati. Bet kai man jau reikėjo pagalbos, jie to nesuprato. Matė mane, bet kažkaip… Ačiū Dievui, išsikapsčiau.

Visada reikia kalbėtis su visais. Niekada nežinai, kas ką galvoja. Man, pavyzdžiui, buvo depresija. Sako, bet tu šypsaisi. O dūšioj buvo taip tuščia… Sakau, žmonės, man bloga. Sako, ką tu čia… Na ir paaiškink jiems, netiki. Man bloga, ne bloga – aš išsišiepusi, visos nuotraukos tokios. Vos tik būnu rimtesnė, iš karto klausia – kas tau atsitiko?

Kaip sužinojote apie „Gyvastį“?

Buvo tokia moteriškė, jau amžinatilsį, sako, tau reikia į „Gyvastį“, aš tave nuvesiu. Atėjau į kabinetą, ir iš karto pasiūlė važiuoti į stovyklą prie Balžio ežero. Nuvažiavusi žiūriu, kad čia savi žmonės ir pokštai. Tada buvo daugiau žmonių, visi labai draugiški. Mes tokie jau esam… Jei kur susitinkam, tai juokiamės iki ryto. Gyvenam šia diena, nes nežinom, kas bus rytoj. Duok Dieve, kad tas inkstukas man iki mirties veiktų. Aišku, kaip bus, taip. Sakau, kad į dializę visada galiu grįžti. Man jau nebus tokio šoko, nebedarys hemodializės, nes venų nėra. Jei grįšiu į peritoninę, jau nebebijosiu… Jau perėjau viską. Iš tikrųjų peritoninė dializė man kirto per smegenis. Kai nueini į hemodializę, seselės padeda, o tu tik sėdi ir žiūri televizorių. Tačiau su tais peritotinės maišais man nebūdavo jokių išeiginių. Kartą pabandžiau susipilti kambario temperatūros tirpalą, bet buvo šalta, galvoju, čiuožykla pas mane pilve pasidarys (juokiasi). Buvau pasigavusi peritonitą, patikėkit, labai skauda. Jei matote, kad drumzlinas skystis, iš karto skambinkite gydytojams. Man pirmiausia pradėjo labai skaudėti pilvą, pradėjau vemti ir nežinojau, ką daryti. Peritonitas toks jau yra – jei greitai nesuleisi antibiotikų, galima ir numirti.

Ar nebūna jaudulio prieš kartojant tyrimus kas tris mėnesius?

Būna, bet nepasakyčiau, kad labai.

Ar Jums naudingos kitų žmonių istorijos?

Nelabai mėgstu jas skaityti, man darosi gaila žmonių, kuriems tai nutiko. Tų, kuriuos pažįstu – skaitau. Bet dažniausiai praleidžiu tą informaciją. O šiaip sakau, kad reikia pozityviai žiūrėti ir džiaugtis. Katarakta prasidėjus, na ir ką? Pakeis man tą akį, bus nauja (juokiasi). Man skristi, šokti, lėkti, su motociklais varyti… Visada tokia buvau. Kai dializavausi, galvodavau, kad kai mane transplantuos, pasistatysiu kibirą, įkišiu galvą ir jau kaip gersiu… Transplantavo, geriu vandenį, o jisai veržiasi atgal, buvo tikra kova. Išėjus iš ligoninės, man siūlė reabilitaciją ir dėl vaikščiojimo, ir dėl balso, bet aš atsisakiau, jau tik namo norėjau. Esu tinginė, žinau, kad nepradėsiu daryti mankštų. Po to jau pati trejus metus į Kauną važinėjau. Labai nuostabi gydytoja R. Maslauskienė, tikrai negaliu su niekuo palyginti. Klausia manęs, kaip jautiesi, sakau, prastai. Tai ko šypsaisi? Sakau, o ką daryti? (juokiasi)

Draugai yra už donorystę, visi turi donoro korteles.

Turbūt savijauta prieš transplantaciją ir po jos skiriasi kaip diena ir naktis?

Pirmi metai buvo sunkūs. Man buvo psichologiškai sunku – jau vakaras, ir man reikia prisijungti prie dializės aparato. Paskui galvoju, eik tabletes gerti – jau gali lakstyti naktį. Turėjau svajonę – išeisiu iš ligoninės ir važinėsiu po naktinį Vilnių. Ačiū vyrui, kad dvidešimt keturis metus pragyvenom – ir dializes, ir viską… Viską išgyvenom, ačiū Dievui, ir transplantacijas. O dabar viskas gerai – jokių problemų. Aš paprasčiausiai atvirai pasakiau, gyvensiu – tai gyvensiu, ne – vadinasi, ne. Aš nieko nepakeisiu.

Bet atvirumas viską labai pakeičia, tiesa?

Visada reikia kalbėtis su visais. Niekada nežinai, kas ką galvoja. Man, pavyzdžiui, buvo depresija. Sako, bet tu šypsaisi. O dūšioj taip tuščia… Sakau, žmonės, man bloga. Sako, ką tu čia… Na ir paaiškink jiems, netiki. Man bloga, ne bloga – aš išsišiepusi, visos nuotraukos tokios. Vos tik būnu rimtesnė, iš karto klausia – kas tau atsitiko? Žmonės painioja depresiją ir liūdesį. Sako, mane kamuoja depresija, nežinau, ką veikti. Sakau, ar žinai, ką tai reiškia? Čia liūdesys, tau tiesiog nėra ką veikti. Pakelk užpakalį, išeik į miestą. Kiek dabar koncertų nemokamų yra… Bet tingi žmonės. Ai, depresija… Tu dar nežinai, ką tai reiškia. O kas nežino, paprasčiausiai nesugeba to suvokti.

Ar lankėte terapijas ar psichologijos paskaitas?

Nuo senų laikų domėjausi psichologija. Kažkada jaunystėje man įstrigo tokie žodžiai, pasakyti apie vieną draugę, kad ji visada būna tokia linksma. Pagalvojau, ir aš noriu, jog senatvėj mane tokią prisimintų. Mano mama optimistė, o ir tėvukas su savo anekdotais…

Spalio mėnesį mes uždegam žvakutes donorų garbei. Transplantacijos biuras paskaičiuoja, kiek išvis buvo gyvųjų ir mirusių donorų, tiek žvakučių ir uždegam. Pernai, jei neklystu, jų buvo jau virš 1600. Dabar jau prisijungė ir kiti miestai… Labai graži akcija. Tai – padėka ir donorams, ir recipientams.

O su draugais ar kalbatės apie donorystę?

Taip, visi už donorystę, ir turi donoro korteles. Žino mano istoriją, nieko neslepiu. Padėti aš visada galiu. Man nesunku pasidalinti patirtimi, ar kai kažkas paprašo pavežti, bet kai reikia man, visi kažkur dingsta. Tai aš dabar paprasčiausiai išsikviečiu taksi ir važiuoju, kur reikia. Visada sakau, kad draugai turi galiojimo laiką. Kiti sako, draugai labai atsiskiria, kai pradedi sirgti. Yra tokių, tada pamatai, kaip jie reaguoja. Spalio mėnesį mes uždegam žvakutes donorų garbei. Transplantacijos biuras paskaičiuoja, kiek išvis buvo gyvųjų ir mirusių donorų, tiek žvakučių ir uždegam. Pernai, jei neklystu, jų buvo jau virš 1600. Dabar jau prisijungė ir kiti miestai… Labai graži akcija. Tai – padėka ir donorams, ir recipientams. O kovo mėnesį minima tarptautinė inkstų diena. Jei tik galim, važiuojam ir į specialiai inkstų dienai paminėti rengiamą konferenciją.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/ 

atgal į viršų