Pasikalbėkime apie organų donorystę

Pasikalbėkime apie organų donorystę

Teksto autoriai: Aistis Žekevičius, Karolina Dačkutė

Ko gero, dauguma už organų donorystę pasisakančių žmonių pritars minčiai, kad apie savo apsisprendimą vertėtų pasikalbėti bent jau su mylimiausiais žmonėmis ir kitais artimaisiais. Deja, naujausios visuomenės apklausos tik patvirtina mintį, jog teoriškai pritarti donorystės idėjai kur kas lengviau nei ryžtis atviram pokalbiui. Daugiau kaip 8 iš 10 žmonių Anglijoje mano, kad labai svarbu artimuosius supažindinti su savo sprendimu dėl organų donorystės, tačiau tik trečdalis suaugusiųjų savo partneriams ar šeimos nariams iš tikrųjų pasisako norintys būti organų donorais po mirties.

„Man pikta, kad mano valią – būti organų donoru po mirties – gali pakeisti kokia trenkta tetutė iš mano giminės, nenorinti apie tai nieko nė girdėti.“

Lietuvoje tokios statistikos neturime, bet Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM prieš keletą dienų pasidalino naujausiais duomenimis, ir paaiškėjo, kad nors per pirmąjį šių metų pusmetį sutikimus dėl organų donorystės pasirašė beveik 500 gyventojų daugiau nei pernai, artimųjų prieštaravimas donorystei per metus išaugo nuo 26 iki 33 proc.

Kodėl bijome kalbėti apie organų donorystę?

Priežastys, kodėl apie organų donorystę vis dar kalbama labai nedaug ir nenoriai, gali būti įvairios. Vieni tariasi nė nesusimąstę, kad apie organų donorystę reikėtų pasikalbėti su savo artimaisiais, tuo tarpu kiti mėgina teisintis, esą pokalbis taip niekada ir nepalietė šios temos. Treti aiškina nenorėję nuliūdinti mylimų žmonių ar apskritai mąstyti apie mirtį. Pripažinkime – niekas nenori įsisąmoninti savo ir artimųjų laikinumo bei pačiame gyvenimo šventės įkarštyje mąstyti apie mirtį.

Tačiau vengimas apie tai kalbėti bei akis į akį susidurti su savo baimėmis turi savo kainą. Visai neseniai teko girdėti vieną pažįstamą sakant: „Man pikta, kad mano valią – būti organų donoru po mirties – gali pakeisti kokia trenkta tetutė iš mano giminės, nenorinti apie tai nieko nė girdėti.“ Galbūt sudėtinga tai suprasti, tačiau vien donoro kortelės turėjimas, nors ir išreiškia asmeninę poziciją, toli gražu negarantuoja, kad artimieji mirties akimirką bus supažindinti su Jūsų valia. Paprastai esame įpratę viską tvarkyti taip, kaip mums atrodo teisinga, tad mintis, kad kažkas neatsiklausęs gali pakeisti tavo valią, nuoširdžiai erzina.

Organų donorystė – itin jautri tema, tad vertėtų įsiklausyti į konkretų žmogų, su kuriuo kalbatės, bei suprasti, iš kur kyla jo turimos baimės.

Turbūt nėra universalaus recepto, kuriuo būtų galima pasinaudoti pradedant pokalbį su šeimos nariais ar kitais mylimais žmonėmis. Organų donorystė – itin jautri tema, tad vertėtų įsiklausyti į konkretų žmogų, su kuriuo kalbatės, bei suprasti, iš kur kyla jo turimos baimės.

Kaip pradėti pokalbį?

Jei kalbatės su žmogumi, labiausiai vertinančiu faktų ir statistikos kalbą, galite jam papasakoti, kad egzistuoja nuolatinis organų donorų trūkumas, kadangi vos mažiau kaip 1 proc. miršta tokiomis aplinkybėmis, kurios leistų jiems tapti organų donorais, taip pat parodyti praėjusiais metais 15min studijoje surengto pokalbio apie organų donorystės padėtį Lietuvoje vaizdo įrašą. Jei bendraujate su žmogumi, kurį labiau įkvepia kitų žmonių pasakojimai apie išgyventas patirtis, galite jį supažindinti su įstabia Lianos ir Danguolės draugystės istorija arba įkvepiančiu Vidos ir Dariaus gyvosios donorystės pavyzdžiu.

Tai – tik pora galimų priėjimo būdų, tačiau net neabejojame, kad ilgiau pagalvoję apie konkretų žmogų, tikrai pritaikysite jam labiausiai priimtiną pokalbio formą. Galbūt tai leis geriau suvokti, kokia nuostabi dovana yra ši staiga atsiradusi galimybė ženkliai pagerinti gyvenimą nuo 2 iki 7 žmonių?

Net jei iš pirmo karto ir nepavyks atvirai pasikalbėti ir sulauksite neigiamos reakcijos, gerbkite žmogaus nuomonę, o pasikalbėti visuomet galima bus pamėginti dar kartą.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/ 

atgal į viršų