Kalba klasikai: Frydrichas Nyčė apie užjautėjus

Kalba klasikai: Frydrichas Nyčė apie užjautėjus

Teksto autorius: Aistis Žekevičius

Maištingąjį filosofą Frydrichą Nyčę daugelis žino kaip negailestingą religinių prietarų dekonstruotoją ir entuziastingą stabų griovėją, siekusį išsklaidyti XIX a. horizontą gaubusias metafizines miglas. Tačiau jis taip pat reiškėsi ir kaip aktyvus to meto kultūros bei visuomeninio gyvenimo kritikas. Viename knygos „Linksmasis mokslas“ pasažų jis nukreipia savo aštrią plunksną į užjautėjus, tvirtindamas, kad:

„Tai, dėl ko mes labiausiai ir giliausiai širdyje kenčiame, beveik visiems yra nesuprantama ir neįmanoma suprasti: tuo mes esame savo artimui neprieinami, nors ir srėbtume su juo putrą iš vieno katilo. Ir visais atvejais, kai mūsų kančią kas nors pastebi, ji aiškinama primityviai; pati užuojautos esmė yra tai, kad ji iš svetimos kančios atima šios asmeniškumą – mūsų „geradariai“ labiau negu priešai menkina mūsų savigarbą ir valią.“ (F. Nietzsche, Linksmasis mokslas, Ketvirta knyga, 338 skirsnis, p. 232)

„Pati užuojautos esmė yra tai, kad ji iš svetimos kančios atima šios asmeniškumą – mūsų „geradariai“ labiau negu priešai menkina mūsų savigarbą ir valią.“

Su šio iškilaus vokiečių mąstytojo biografija kiek išsamiau susipažinęs skaitytojas netruks prisiminti, kad Nyčė didžiąją savo gyvenimo dalį sunkiai sirgo, ir kartais jam tekdavo ištisus mėnesius praleisti gulint užtamsintame kambaryje ir susilaikant nuo skaitymo ir rašymo. Ir nors iš pirmo žvilgsnio ši informacija gali pasirodyti nereikšminga, ji suteikia kur kas didesnį svorį filosofo žodžiams, kai šis svarsto apie nuo kančios neatsiejamą asmeniškumą. Vėliau Nyčė tęsia:

„Dažna geradarystė, daroma nelaimingajam, šiek tiek piktina tuo intelektiniu lengvapėdiškumu, su kuriuo užjaučiantysis vaidina bendrą likimą: jis neturi žalio supratimo apie dvasines pasekmes ir sampynas, kurios ir vadinamos mano arba tavo nelaime! <…> naujų šaltinių ir reikmių atsiradimas, senų žaizdų užgydymas, atsisveikinimas su ištisais praeities etapais – visa tai, kas gali būti susiję su nelaime, mielojo užjautėjo nejaudina: jis nori padėti, bet nepagalvoja apie tai, kad egzistuoja asmeninė nelaimės būtinybė, kad išgąsčiai, netektys, nuostoliai, nemigo naktys, nuotykiai, rizika, nesėkmės tiek man, tiek jam reikalingi taip pat, kaip ir jų priešingybės.“ (Linksmasis mokslas, p. 232-233)

Liga ir su ja susiję nemalonūs išgyvenimai Nyčei yra neatsiejami nuo „bendro sielos ūkio“, arba visko, kas susiję su patirta nelaime; sergančiojo nueinamas kelias yra pernelyg sudėtingas ir nevienprasmiškas, kad jį būtų įmanoma perteikti kitam žmogui taip, kad šis įgytų adekvatų supratimą apie ligą, todėl bet koks mėginimas iš šono pažvelgti į sergantį ar kitaip kenčiantį žmogų jau iš anksto yra pasmerktas nesėkmei.

Svarbiausia nepamiršti, jog padėti verta „<…> tik tiems, kurių bėdą visiškai supranti, nes jų ir tavo kančia ta pati ir viltis ta pati, – savo bičiuliams; bet tik taip, kaip padedi sau pačiam.“

Tam tikra prasme ši jo ištarmė lieka aktuali ir šiandien, kadangi ligą ir nuo jos neatsiejamą kančią masinės žiniasklaidos priemonės tebėra linkusios pateikti primityviai ir spalvinti pernelyg dramatiškais tonais. Didžiųjų šalies interneto portalų antraštėse vis dar apstu kalbėjimo apie „klastingą ligą“ (tartum liga būtų autonomiškas organizmas, turintis piktų kėslų žmogaus atžvilgiu), kuri „negailestingai kerta“ ir „smogia negailėdama“ (lyg baisiausias priešas, tūnąs kitoje fronto pusėje išraustuose apkasuose); liga „įspėja apie bauginančią diagnozę“ ir „gresia baisiomis pasekmėmis“, „ženklina gyvenimą praradimais“ ar net „verčia jį pragaru“, galiausiai su ja „pralaimimos lenktynės“. Visa tai galbūt ir tinka apibūdinti ūmioms sveikatos problemoms, tačiau lėtinėmis ligomis sergantys žmonės ne visuomet gali tiesiog imti ir įveikti savo negalavimą; jiems neišvengiamai tenka susigyventi su pasikeitusiomis gyvenimo aplinkybėmis, o ir nelabai yra prieš ką kovoti, išskyrus save patį. Galiausiai Nyčė primena, kad svarbiausia nepamiršti, jog padėti verta

 „<…> tik tiems, kurių bėdą visiškai supranti, nes jų ir tavo kančia ta pati ir viltis ta pati, – savo bičiuliams; bet tik taip, kaip padedi sau pačiam: stenkis juos padrąsinti, padaryti ištvermingesnius, paprastesnius, linksmesnius! Mokyk juos to, ką dabar vos vienas kitas tesupranta, o mažiausiai – anie užuojautos skelbėjai: bendro džiaugsmo!“ (Linksmasis mokslas, p. 234)

Čia Nietzsche pasirodo kaip gyvenimo filosofas par excellence, naujųjų laikų stoikas, aukščiausiomis vertybėmis laikantis drąsą, ištvermę, paprastumą, linksmumą, ir – svarbiausia – gebėjimą priimti gyvenimą tokį, koks yra, bei džiaugtis kiekviena jo akimirka. Šioje ištraukoje jis tarsi priartėja prie daugumos mūsų kalbintų pašnekovų, kurių istorijomis dalinomės – pradedant Ričardu, kuris visuomet stengiasi neapsikrauti mintimis apie ligą, ir baigiant Loreta, įsitikinusia, kad net ir tamsiausiose akimirkose įmanoma atrasti šviesiąją pusę.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/ 

atgal į viršų