Kaip mus veikia kūno prilyginimas mašinai?

Kaip mus veikia kūno prilyginimas mašinai?

Teksto autorius: Aistis Žekevičius

Nors nuosavas kūnas su visomis savo stiprybėmis ir kaprizais laikui bėgant mums tampa kur kas labiau pažįstamas, toli gražu ne visuomet susimąstome apie vartojamos kalbos poveikį mūsų emocinėms būsenoms.

Vakarų medicinoje vyraujanti mechanistinė žmogaus kūno samprata sergantį žmogų iš esmės prilygina sugedusiai mašinai, o persodintus organus – protezams. Bet ar nėra taip, kad kūną laikydami vien tik skirtingų, lengvai pakeičiamų organų rinkiniu, pernelyg supaprastiname šią subtilią ir sudėtingą sistemą, užtikrinančią mūsų egzistavimą? Ar nėra taip, kad ši neapgalvota metafora palieka nepakankamai erdvės recipientų patiriamų stiprių ir nebūtinai šviesių emocijų raiškai? Kita vertus, galbūt ši atsarginių dalių retorika iš tikrųjų veikia priešingai, ir kaip tik palengvina transplantuotų pacientų būtį bei neapkrauna jų bereikalingais apmąstymais? Pažvelgus į veidrodį, galima išvysti tiek vientisą ir nedalomą visumą, tiek puikiai suteptą ir preciziškai veikiančią mašiną. Tačiau kiekvienas iš šių radikaliai skirtingų požiūrių nusipelno išsamesnio aptarimo.

Ištisus šimtmečius žmogaus kūnas laikytas išskirtiniu aukštesniųjų jėgų sukurtu gyvybės stebuklu. Vėliau, palaipsniui nusistovėjus pagrindiniams vakarietiškos medicinos principams, į kūną pradėta žiūrėti veikiau kaip į atskirų organų ir kūno dalių sumą. Bet net ir šiuolaikinėse visuomenėse, kuriose religijos įtaka yra pastebimai sumažėjusi, šiandien vis dar apstu užuominų apie žmogaus sielą. Tiesa, fundamentalus nesuderinamumas tarp kūno ir mašinos išlieka net ir palikus sielos klausimą nuošalyje. Evoliucinės medicinos pradininkas Randolph M. Nesse pateikia bent tris argumentus, neleidžiančius prilyginti kūno mašinai. Pirma, mašinos yra kruopščiai apgalvoto dizaino, o kūnai – atsitiktinės natūralios atrankos padariniai. Antra, mašinas sudaro tiesiogiai sujungtos pavienės dalys, atliekančios aiškiai apibrėžtas funkcijas. Tuo tarpu kūno dalys yra sujungtos kur kas įmantresniu, dažnai sunkiai suvokiamu būdu. Be to, kūno dalis skiriančios ribos dažnai susilieja. Trečia, kūnai ir mašinos genda dėl skirtingų priežasčių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šių teiginių turėtų pakakti norint atgrasyti bejausmes mašinas nuo bet kokių pretenzijų į gyvą ir sudėtingą kūną. Bet viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo.

Pavyzdžiui, Prancūzijos medicina žmogaus kūną paprastai prilygina žemei ar vynuogynui <…> Tuo tarpu JAV medicinos sistemoje vyraujanti karo retorika mirtį prilygina pralaimėjimui, o bent trumpam prailgintą gyvenimą – pergalei prieš mirtį.

Nepaisant šių prieštaravimų, Vakarų šalyse bent keletą šimtmečių žmogaus kūnas iš esmės yra prilyginamas iš mėsos ir kaulų pagamintai mašinai. Tam, kad ši mašina veiktų nepriekaištingai, reikalinga tinkama priežiūra, tad gydytojui neretai priskiriamas rūpestingo mechaniko, privalančio rasti sugedusias dalis ir jas kuo greičiau bei kokybiškiau pataisyti, vaidmuo. Mąstydami apie širdį, galime nesunkiai įsivaizduoti pompą ir vamzdžius, o inkstus bei šlapimtakius lengva prilyginti drenažo sistemai. Tačiau ar nėra taip, kad kai kurių mąstymo formų ir populiarių metaforų, susijusių su tokiu požiūriu į kūną, vertėtų atsisakyti? JAV rašytojas Frank Bures pastebi, jog tai, kaip mąstome, ir kokias metaforas pasirenkame vartoti, turi kur kas rimtesnių pasekmių nei esame linkę manyti. Pavyzdžiui, Prancūzijos medicina žmogaus kūną paprastai prilygina žemei ar vynuogynui. Toks požiūris leidžia pažvelgti į ligą kaip į tam tikrą piktžolę, kuri tik ir ieško derlingesnio žemės ploto, ir išryškina pastovaus rūpesčio sveikata bei susirgimų prevencijos svarbą. Tuo tarpu JAV medicinos sistemoje vyraujanti karo retorika mirtį prilygina pralaimėjimui, o bent trumpam prailgintą gyvenimą – pergalei prieš mirtį. Ir nors toks požiūris daro stebuklus kovojant su klastingomis infekcinėmis ligomis, jis akimirksniu tampa bejėgis vos tik kalbai pakrypus link psichinės sveikatos klausimų.

Bet galbūt šis mechanistinės žmogaus kūno sampratos puolimas yra kiek perdėtas? Nėra nė menkiausios abejonės, kad šiuolaikinės medicinos gimimas smarkiai pagerino mūsų gyvenimų kokybę bei paskatino gydytojus išsamiai nagrinėti skirtingus kūno mechanizmus. Vargu ar mokslininkai būtų sugebėję sukurti gyvybiškai svarbius aparatus, leidžiančius padidinti tikimybę sulaukti tinkamo donoro organo, be išsamių atskirų kūno dalių tyrimų. Antra vertus, toks izoliuoto pobūdžio mąstymas apie skirtingų kūno dalių ar organų būklę turi ir tam tikrų psichologinių privalumų. Juk mąstyti apie techninės apžiūros metu aptiktą sugedusią mašinos dalį bei jos pakeitimą kita emociškai yra kur kas lengviau nei mąstyti apie būrio medikų atliekamą sudėtingą operaciją, kurios metu į vieną gyvą kūną įsodinama svetimo ir nepažįstamo kūno dalis. Pripažinkime, ilgiau apie tai pagalvojus gali pasidaryti truputį nejauku. Tačiau kūno prilyginimas lengvai ir greitai pataisomai mašinai leidžia sutelkti dėmesį ne į laikinus psichologinius nepatogumus, kurie dažnai yra neišvengiama proceso dalis, o į svarbiausią tikslą – vieno (ar kelių) žmogaus organų funkcijų sugrąžinimą, bei neapsikrauti bereikalingomis mintimis.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/ 

atgal į viršų