Kam reikalinga bendruomenė?

Kam reikalinga bendruomenė?

Teksto autoriai: Aistis Žekevičius, Karolina Dačkutė

Daugelis žmonių, net ir psichologai, ilgą laiką deramai nesugebėjo įvertinti socialinės atskirties poveikio asmenybei. Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, žmogui apskritai nėra nieko svarbiau už bendrumo poreikį. Nepaisant to, kad žmonės pasižymi išties puikiais išgyvenimo įgūdžiais, norėdami išgyventi, paprastai turime kliautis ir socialinių grupių teikiama pagalba. Laikui bėgant, išmokome gyventi bendradarbiauti linkusiose visuomenėse, kurios darėsi vis didesnės ir skirtingesnės. Didžiąją laiko dalį buvome priklausomi nuo šių grupių, kurios mums padėdavo patenkinti ne tik fiziologinius, bet taip pat ir socialinius bei psichologinius poreikius. Poreikis būti priimtam ir suprastam kitų grupės narių, kaip ir poreikis pavalgyti ar atsigerti, išsivystė kaip vienas fundamentalių išgyvenimo mechanizmų. Ir išties, tokius atvejus, kai pavienis individas išgyvena džiunglėse, miškuose ar neapmatomose lygumose, galima suskaičiuoti ant pirštų. Paprasčiau tariant, mums visada reikėjo kitų tam, kad galėtume patenkinti savo bazinius poreikius.

Dauguma tyrėjų sutaria, kad bendrumas sukuria saugumo jausmą – grupės nariai paprastai jaučiasi įtraukti, priimti ir glaudžiai tarpusavyje susiję, bei dažniausiai laikosi kažkokio sutarto gyvenimo būdo, taip dar labiau stiprindami savo saugumo jausmą. Žmonės, jaučiantys bendrumą, yra linkę jaustis kur kas mažiau vieniši ir izoliuoti bei pasižymi geresne savijauta. Tai nereiškia, kad tos grupės nariams nebūdingi nesutarimai; tiesa, bendrumą puoselėjančiose grupėse šie nesutarimai iš esmės niekada nekeičia bendros tapatybės. Brené Brown pabrėžia, kad bendrumo jausmas remiasi mūsų gebėjimu patirti gėdą ir savo pažeidžiamumą bei jais pasidalinti su kitais, o dauguma mūsų yra įsitikinę, kad grupės, su kuriomis esame labiausiai susiję, yra būtent tos erdvės, kuriose galime saugiai atskleisti tamsiąją savo pusę. Šia prasme bendrumo jausmas yra stipriai susijęs su savęs priėmimu – nepriimdami savęs tokių, kokie esame, būsime kur kas mažiau linkę atvirai dalintis savo išgyvenimais su kitais grupės nariais.

Nors susidūrę su sunkumais daugelis mieliau vaizduojamės esą plėšrūs vienišiai nei dėmesio bei atidos reikalaujantys bandos nariai, tai tik patvirtina Brené Brown išsakytą mintį, jog kartais prireikia didžios drąsos vien tam, kad leistum sau būti tuo netobulu, lengvai pažeidžiamu žvėrimi.

Ne kas kita, kaip šis įgimtas bendrumo poreikis slypi ir už labiau Vakarų šalims būdingos įtampos tarp individualistinio etoso ir noro pritapti grupėje bei kliautis kitais siekiant išgyventi. Nors susidūrę su sunkumais daugelis mieliau vaizduojamės esą plėšrūs vienišiai nei dėmesio bei atidos reikalaujantys bandos nariai, tai tik patvirtina Brené Brown išsakytą mintį, jog kartais prireikia didžios drąsos vien tam, kad leistum sau būti tuo netobulu, lengvai pažeidžiamu žvėrimi. Tą liudija ir naujausi moksliniai tyrimai, atskleidžiantys stulbinamą socialinės atskirties poveikį. Pasirodo, net gana subjektyvus ir sunkiai apčiuopiamas vienišumo jausmas gali pasireikšti fiziniais simptomais ir smarkiai padidinti tikimybę mirti nuo rimtų sveikatos sutrikimų, tokių kaip širdies ligos ar vėžys. Ne viena studija patvirtino ir hipotezę, kad mažiau socialinių ryšių turintys žmonės yra linkę gyventi trumpiau, ką jau kalbėti apie psichologinius ilgalaikės socialinės atskirties aspektus, tokius kaip sumažėję kognityviniai gebėjimai bei polinkis į pesimizmą ir apatiją.

Paprastai esame linkę tikėtis geresniųjų gyvenimo scenarijų išsipildymo. Šiuose planuose paprastai nefigūruoja nei sunkūs sveikatos sutrikimai, nei juos neretai lydinčios psichologinės problemos. Tačiau netikėtai susidūrus su artimųjų ligomis ar pačiam susirgus, iškyla pavojus pasijusti velniškai vienišu. Tada ypatingai reikia pagalbos, supratingumo, o kartais – tiesiog buvimo šalia ir trupučio empatijos (net jei ir būna sunku tai pripažinti). Tokiais atvejais iškyla daugybė praktinių ir filosofinių klausimų, į kuriuos geriausiai atsakyti gali tie, kurie jau yra visa tai perėję.

Buvimas su žmonėmis, kurie iš pusės lūpų supranta iššūkius, su kuriais nuolat tenka susidurti, leidžia pasijusti bendruomenės dalimi ir kuria ramybės bei saugumo oazę, į kurią visada gera sugrįžti.

Todėl šiandien ir kviečiame susipažinti su asociacija „Gyvastis“, siūlančia visiems, kuriuos vienaip ar kitaip palietė organų donorystės tema, burtis į bendruomenę ir dalintis neįkainojama savo patirtimi. Būtent šios organizacijos dėka daugybė žmonių susitinka žygiuose, sporto žaidynėse, baidarių žygiuose ar keletą dienų trunkančiose stovyklose pajūryje, kartu mokosi geriau pažinti žmogaus psichologiją bei prisijaukinti keramikos, šokio ir kitų dailiųjų menų paslaptis, rengia kasmetines žvakučių akcijas, taip išreikšdami savo padėką organų donorams ir jų artimiesiems. Ir nors tai gali nuskambėti kiek banalokai, buvimas su žmonėmis, kurie iš pusės lūpų supranta iššūkius, su kuriais nuolat tenka susidurti, leidžia pasijusti bendruomenės dalimi ir kuria ramybės bei saugumo oazę, į kurią visada gera sugrįžti. Ne tik daugelis projekto dalyvių, bet ir patys organizatoriai daugybę su transplantacija ir dializėmis susijusių žinių gavo būtent iš „Gyvasties“, ir tai tik dar kartą įrodo, kad dalintis savo istorijomis bei išgyvenimais su kitais yra nepaprastai svarbu.

Uždegama tiek žvakučių, kiek organų donorų yra Lietuvoje.
Nuotrauka iš asociacijos „Gyvastis“ archyvo

Tačiau tikroji organizacijos jėga slypi iniciatyviuose, draugiškuose ir visada padėti pasirengusiuose jos nariuose. Jei ne Audronė, turbūt iki šiol nežinočiau, kad greta socialinio draudimo išmokų dializuojamiems pacientams priklauso ir specialiųjų poreikių išlaidų kompensacija. Jei ne Aušra, taip ir nebūčiau sužinojęs, kad kiekvieną kartą, pagulėjus ligoninės stacionare, vertėtų pasiskambinti į Transplantacijos biurą ir pasitikrinti, ar išties esi įtrauktas į organo transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. O ką jau kalbėti apie naudingus patarimus, kurių yra davęs kone kiekvienas „Gyvasties“ asociacijos narys, padėdamas apsiprasti su pasikeitusiomis gyvenimo aplinkybėmis bei suvokti, kad inkstų nepakankamumas anaiptol nėra pasaulio pabaiga. Ir nors įsilieti į bet kurios organizacijos veiklą kartais prireikia nemažai drąsos, šių žmonių atvirumas ir drąsa dalintis savo patirtimi tirpdo net tvirčiausius barjerus.

Plačiau apie asociacijos „Gyvastis“ veiklas ir žmones: http://www.donoras.lt/lt/apie-gyvasti.html; https://www.facebook.com/gyvastis/

atgal į viršų