Mano artimasis tiki mitais

Mano artimasis tiki mitais

Teksto autorė: Karolina Dačkutė

Kalbėdami apie priešiškumą transplantacijai, dažniausiai pagalvojame apie donorų artimuosius. Būtent jų nuomonė neretai tampa lemiama, kai gydytojai skambina prašydami sutikimo dėl organų donorystės. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, prieš donorystę gali būti nusistatęs ir žmogaus, kuriam tai nutiko, artimasis. Atrodytų, tai tiesiog neįmanoma, tačiau taip irgi pasitaiko. Kai žmogų ištinka toks stiprus išgyvenimas, jis paveikia ir jo artimąjį. Normalu, kad nuomonės ne visada sutampa, visgi kai kalbame apie transplantaciją, artimųjų priešiškumas ar tikėjimas mitais kelia įtampą ir tarpusavio santykiuose.

Akivaizdu, kad už pinigus nenusipirksi puikaus genetinio suderinamumo ar trumpesnio organo laukimo laiko. Tačiau kaip tai paaiškinti savo artimajam? Jei artimasis netiki, kaip tuo gali patikėti žmogus, iki šiol girdėjęs tik eilę absurdiškų mitų?

Artimieji man yra sakę, kad „sumokėtų, tai greičiau judėtų laukiančiųjų eilėje“. Rodos, papasakoji, kokia sistema, kaip visa tai veikia, bet mitai dažnai būna stipresni už faktus. Sudėtingiausia, kai ir pats prarandi viltį, kad iškvies, nes atrodo, kad laikas bėga, o viskas stovi vietoje. Ką daryti, kai ir taip jautiesi sunkiai, o dar iš artimųjų girdi tokius žodžius? Gal tikrai reiktų sumokėti? Bet kam ir kur? Akivaizdu, kad už pinigus nenusipirksi puikaus genetinio suderinamumo ar trumpesnio organo laukimo laiko. Tačiau kaip tai paaiškinti savo artimajam? Jei artimasis netiki, kaip gali tuo patikėti žmogus, iki šiol girdėjęs tik eilę absurdiškų mitų, pavyzdžiui, kad žmogui įsigijus donoro kortelę, gydytojai nebesistengs jo gydyti? Gal tikėjimas mitais padeda mums nukreipti dėmesį nuo faktų, su kuriais dažnai būna sunku susitaikyti? Galų gale, laukti nežinia kiek laiko yra labai sudėtinga, ir jei neturi kur išreikšti šių negatyvių emocijų, mitai ir prieš sistemą nukreiptas pyktis suteikia puikų šansą išvengti akistatos su realybe.

Egzistuoja ir kiti mitai, pavyzdžiui, kad alternatyvioji medicina gali būti geresnė ir veiksmingesnė nei transplantacija. Ką daryti laukimą išgyvenančiam žmogui, kuris nuolat jaučiasi pavargęs, turi pastoviai darytis dializes (jei kalbame apie inkstų nepakankamumą), o jo artimasis sako: „Imk, išgerk šias žoleles ir būtinai tikėk, tuomet nereiks ir transplantacijos, gi viskas išsispręs“. Tokioje situacijoje hamletiškas klausimas „būti ar nebūti?“ tampa kaip niekada tikroviškas. Kai atsiduri tokioje padėtyje ir iš kitų artimųjų girdi, kad išgelbėti gali tik tam tikra žolė ar tam tikras su medicina nesusijęs žmogus, tiesiog pritrūksta žodžių. Galbūt alternatyvioji medicina kartais tikrai padeda, ypač jei tai nėra rimta liga. Tačiau jei jau žmogui reikia transplantacijos, jo neišgydys net ir stipriausias burtažodis.

Matyt, tikėti mitais visada lengviau nei būti tikru sau ir kitiems.

Vis svarsčiau, kas sieja šias dvi žmonių grupes. Kuo jos panašios? Vienintelis į galvą ateinantis atsakymas – tai nenoras pripažinti realybės ir su ja susitaikyti, nes ji pernelyg skaudi. Netikiu, kad artimieji tiki mitais specialiai, iš principo. Juk išties sunku sau pripažinti, kad tavo artimasis neišgyvens be kito žmogaus organo. Kad transplantacijos sistema Lietuvoje yra labai griežta, o įspūdingas banko sąskaitos likutis nepatrumpins laukimo laiko. Kad tavo artimojo sveikata priklauso ne tik nuo jo (ir gydytojų) rūpesčio kūnu ir emocine sveikata, bet ir nuo visuomenės požiūrio. Kad kartais dėl to jautiesi beviltiškai ir netiki, jog tavo artimasis sulauks organo, todėl norisi tikėti, kad atsitiks kažkoks stebuklas ir jis išgis be chirurginės intervencijos. Matyt, tikėti mitais visada lengviau nei būti tikru sau ir kitiems.

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/ 

atgal į viršų