Žvilgsnis į ateitį: gyvūno paieškos savyje

Žvilgsnis į ateitį: gyvūno paieškos savyje

Teksto autorius: Aistis Žekevičius

Imuninė sistema yra viena paslaptingiausių žmogaus kūno sistemų, atliekanti raumeningo apsauginio vaidmenį ir sauganti organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų bei kitų svetimkūnių. Tačiau kartais nutinka taip, kad šis puikus natūralus apsaugos mechanizmas išsiderina ar sugenda, ir imunitetas pradeda pulti jau nebe svetimkūnius, o paties organizmo ląsteles. Kaip žinia, ši problema itin aktuali ir daugumai transplantuotų žmonių, kadangi jie turi nuolat gerti imuninę sistemą slopinančius vaistus – imunosupresantus, – kad ši nepradėtų atakuoti persodinto inksto, širdies ar kepenų. Tad nieko nuostabaus, kad mokslininkai jau daugiau kaip 20 metų intensyviai dirba, mėgindami atrasti vis įmantresnius būdus, kurie leistų išjungti arba kaip nors kitaip apgauti imuninę sistemą. Pagrindinis jų siekis yra sumažinti transplantuotų organų atmetimo reakcijų, kurių, deja, vis dar neretai pasitaiko, tikimybę. Bet ilgalaikis imuniteto specialistų tikslas yra kur kas įspūdingesnis – ateityje šie viliasi apskritai atsisakyti imunosupresantų bei svajoja su bioinžinerijos pagalba išauginti organus ex nihilo, arba iš ląstelių kultūrų.

Ir nors tokios mintys šiandien skamba tartum fantastinio filmo siužetas, mokslininkų fantazija čia tikrai nesustoja. Viena iš alternatyvų mėgintuvėliuose išaugintiems organams yra ksenotransplantacijos mokslas, tyrinėjantis galimybes ateityje persodinti ne tik žmonių, bet ir kai kurių gyvūnų (pavyzdžiui, beždžionių ir kiaulių) organus. Kaip reikėtų modifikuoti šiuos organus, kad imunologiniame lygmenyje organizmas juos atpažintų ne tik kaip žmogiškus, bet ir kaip savus? Vienas pagrindinių kelių – rasti, kaip sukurti transgeniškus gyvūnus, kurių organus būtų galima persodinti žmonėms nesibaiminant galimų atmetimo reakcijų. Tiesa, mokslinių tyrimų uždaviniai taip pat gerokai pasikeitė nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, kai pirmąsyk plačiau pradėtos tirti hibridinio tarprūšinio būvio galimybės. Jeigu anksčiau siekta ištobulinti imunosupresantus, kurie leistų žmogaus imuninei sistemai priimti, pavyzdžiui, babuinų transplantatus, dabar bandoma perkeisti genetinę „donoro“ gyvūno organų struktūrą, kad ši taptų kuo panašesnė į žmogaus.

Ko gero, kiekviename žmoguje glūdi baimė tapti monstrišku mitologiniu padaru, pusiau žmogumi, pusiau gyvūnu, o dalytis kūnu ir krauju su kitos rūšies atstovu kol kas yra pernelyg atgrasu.

Tačiau ksenotransplantacija iki šiol turi daugiau oponentų nei šalininkų. Kokios yra šio priešiškumo priežastys? Manoma, kad jį labiausiai skatina bauginantis šių chimerų hibridiškumas, tariamai keliantis pavojų natūraliai gamtos pusiausvyrai bei paverčiantis šiuos žmones sykiu siaubingais ir stebuklingais padarais, žadančiais nesibaigiančią transplantuojamų kūno dalių ir organų pasiūlą bei metančiais iššūkį su rūšies integralumu paprastai siejamam saugumo jausmui. Tokiai transplantacijai kol kas nepritaria ir dauguma recipientų – jau pats faktas, kad jų kūnuose yra kito žmogaus organas, gali sukelti pakankamai egzistencinio nerimo, ką jau kalbėti apie išties neįprastą, kone nepadorų sambūvį su gyvūno audiniais. Be to, niekas netrokšta patirti dar didesnio susvetimėjimo su savo kūnu, ir tai yra dar viena priežastis abejoti ksenotransplantacijos ateitimi. Ko gero, kiekviename žmoguje glūdi baimė tapti monstrišku mitologiniu padaru, pusiau žmogumi, pusiau gyvūnu, o dalytis kūnu ir krauju su kitos rūšies atstovu kol kas yra pernelyg atgrasu.

Vis dėlto, dauguma specialistų yra kur kas labiau linkę pasitikėti kitų žinduolių organais nei mechaniniais implantais. To priežastis labai paprasta – mašinos anksčiau ar vėliau yra linkusios gesti, vadinasi, masinis mechaninių prietaisų naudojimas medicinoje neišvengiamai pareikalautų didelės inžinierių komandos, kuri būtų pasirengusi gedimo atveju staigiai suskubti į pagalbą. Be to, patys medicinos profesionalai sutaria, kad net geriausiai ištobulinta mašina niekada neveiks taip elegantiškai ir taip pilnavertiškai kaip gyvas, kūniškas organas. Galiausiai egzistuoja ir natūralumo argumentas – daugelis gydytojų pabrėžia, jog ši chirurginė instaliacija yra itin nejauki, kadangi ji paverčia pacientą kažkuo ne iki galo žmogišku, tarsi mažiau (ar nebe-) žmogumi. Šią absoliutaus mechaninio prietaiso svetimumo nuojautą dar labiau sustiprina jo skleidžiami nenatūralūs garsai ir ritmai.

Prognozuoti, ko galima tikėtis artimiausioje ateityje, tikrai nelengva. <…> Galbūt regeneracinė medicina ateityje ištobulės tiek, kad transplantacijos apskritai taps nereikalingos, ir nebeveikiančių organų funkcijas pavyks atstatyti, o gal visame išsivysčiusiame pasaulyje bus įrengtos iš kamieninių ląstelių auginamų organų fermos.

Prognozuoti, ko galima tikėtis artimiausioje ateityje, tikrai nelengva. Mokslas ir medicina vystosi tiesiog kosminiu greičiu, tad tai, kas vakar atrodė nerealu, jau rytoj gali būti masiškai prieinama. Turint omenyje vis didėjantį mokslinių ir kitų žinių prieinamumą, tikėtina, kad ateities žmonių įsitikinimai apie esminius dalykus bus peržiūrimi ir persvarstomi ne kartą per dešimtmetį, o kelis kartus per metus. Galbūt regeneracinė medicina ateityje ištobulės tiek, kad transplantacijos apskritai taps nereikalingos, ir nebeveikiančių organų funkcijas pavyks atstatyti, o gal visame išsivysčiusiame pasaulyje bus įrengtos iš kamieninių ląstelių auginamų organų fermos. Tačiau šiandien svarbiausia atrodo kalbėti apie donorystę su draugais ir artimaisiais bei didinti mus supančių žmonių sąmoningumą – juk geroje kompanijoje visi iššūkiai atrodo kur kas lengviau įveikiami, ar ne?

Parengta pagal: Sharp, Lesley A. A. Strange Harvest: Organ Transplants, Denatured Bodies, and the Transformed Self

Kviečiame įsigyti donoro kortelę internetu: https://ntb.lt/ 

atgal į viršų